Niekada negęstanti kunigo Antano Radušio šviesa

0
1109

Nesvarbu iš kurios pusės važiuotumėte į Šilavotą, pirmiausia pamatysite blizgančius bažnyčios bokštus, aukštai iškilusius virš medžių viršūnių.

Įdomu, koks šiandieną būtų Šilavotas, jeigu ne lemtingas įvykis: 1895 metais į Šilavotą po dvidešimt vienerių tarnystės Dievui ir žmonėms metų įvairiose parapijose atkeliamas caro valdininkams neįtinkantis kunigas Antanas Radušis. Per dvidešimt trejus įtempto darbo Šilavoto parapijoje metus kunigas nuveikė tiek, kiek kitam neužtektų viso gyvenimo.

Pirmas didelis darbas – naujos bažnyčios statyba. 1897 metais klebonijos teritorijoje buvo iškastas keturiasdešimties metrų gylio šulinys (toks ir bažnyčios bokšto aukštis) ir patikėtas bažnyčios projektas Marijampolės apskrities inžinieriui Valerijui Rybovskiui. Kunigas A. Radušis skaičiavo, kiek tokiai didelei statybai reikės medžiagų, pirko medieną, kasė krosnis plytoms ir kalkėms degti. Kad būtų pigiau, plytas gamino vietoje. Kunigas į statybų šurmulį įtraukė vietinius žmones: vieni rinko akmenis, kiti ruošė medieną. Dvejus metus truko paruošiamieji darbai, o 1898 metų ankstyvą pavasarį buvo pašventintas kertinis bažnyčios pamatų akmuo. 1900 metais baigiami bažnyčios mūrijimo darbai, šiaudais uždengiamas stogas, tik cementinių plytelių grindų teko palaukti iki 1906 metų. O 1908 metais parapijoje tikras džiaugsmas – įrengti nauji dideli vargonai ir bažnyčia perdengta nauju skardiniu stogu.

1902 metais spalio 28 dieną šilavotiškiai dalyvavo pirmose šventose mišiose Švenčiausiosios Jėzaus Širdies vardo bažnyčioje – šventovėje, į kurią parapijiečiai sudėjo savo meilę, pasiaukojimą ir viltis.

Antrasis kunigo rūpestis – vaikų švietimas. 1902 metais klebonijoje buvo įsteigta Šilavoto pradžios mokykla – šviesos ir kultūros židinys. Mokslai prasidėdavo lapkričio mėnesio viduryje ir tęsdavosi iki šv. Velykų – laisvu nuo gyvulių ganymo metu.

Kunigas A. Radušis niekada nesitaikstė su carinės vyriausybės priespauda, lietuvių kalbos ir kultūros žeminimu. Lietuviškumo grūdas, pasėtas kunigo tėvų namuose, vėliau Marijampolės gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje, išaugo ir subrandino gausų derlių. 1892 metais kunigas Antanas Radušis dalyvavo varpininkų suvažiavime ir tapo laikraščio „Varpas“ leidimo komiteto nariu. Rūpinosi lietuvių liaudies dainų rinkimu: į Peterburgą parašė profesoriui E. Volteriui laišką kviesdamas į Šilavotą užrašyti liaudies dainų. Profesorius 1909 metais atvyko į Šilavotą ir į fonografo volelius įrašė 26 bažnyčios chorisčių įdainuotas dainas. Visų surinktų dainų dėl techninių galimybių įrašyti nepavyko, todėl kunigas jas perdavė kompozitoriui S. Šimkui.

Daugelį metų gerbiamą kunigą Antaną Radušį ir Joną Basanavičių – vieną svarbiausių nepriklausomybės siekėjų – siejo nuoširdi draugystė ir bendra veikla. 1905 metais gruodžio 4-5 dienomis kunigas dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo darbe. Grįžęs į Šilavotą ėmėsi aktyvios veiklos. Parapijiečius ragino skaityti leidinius „Šaltinis“ ir „Tėvynės sargas“, skatino mokytis vaikus.

Lyg tikras gamtininkas kunigas Antanas Radušis sumanė Šilavoto smėlynus apsodinti pušimis ir maumedžiais. Kunigas organizavo talkas, atsivežė iš Vokietijos sodinukus (net retas šilkapušių rūšis). Taip kunigo iniciatyva sužaliavo Šilavoto Trakelis. O klebonijos sodas, apjuostas liepomis, džiugina dar ir šiandien.

Pasitikdami naujuosius metus prisiminkime Lietuvos šviesuolį kunigą Antaną Radušį, nešusį lietuvišką žodį, skatinusį mokytis, dirbusį netausojant sveikatos ir jėgų. Kai apsilankysite Šilavote, būtinai pasigrožėkite neogotikine raudonų plytų bažnyčia, kunigo pramintu takeliu nukeliaukite į Davatkyno muziejų ir įkvėpkite šilkapušių aromato.

Danguolė-Marija Lincevičienė, Prienų krašto muziejaus muziejininkė

Komentarai

komentarai