Robertas rungtyniauja jaunių FC Meclenburg klube ir būdamas šešiolikos atstovauja devyniolikmečių komandai. Prieniškis tiki ir siekia vieną diena pasibelsti į Lietuvos Nacionalines rinktines duris.
Kas paskatino žaisti futbolą ir kada pradėjai?
Futbolą paskatino žaisti tėtis, kuris iki šiol rungtyniauja dirbdamas, kaip ir daugelis lietuvių – užsienyje. Tėtis šiuo metu atstovauja mėgėjų klube Anglijoje. Žinoma, turiu nepamiršti ir mamos, kuri visada palaikydavo taip pat: skalbdavo aprangas, siūdavo šortus ir t.t.
Futbolo kamuolį pradėjau „gainioti“ nuo penkerių. Dariau tai visur: namie, kieme, mokykloje, tėčio varžybose ir treniruotėse. Per didžiausias ašaras išsiprašydavau vykti į varžybas kartu su broliu dvyniu. Nuo šešerių pradėjau lankyti treniruotes sporto centre ir mokykloje. Tai tęsiasi iki šiol…
Kokioje pozicijoje rungtyniauji ir kokios tavo stipriausios žaidimo savybės?
Pradžioje didžiąją laiko dalį teko rungtyniauti centro gynėju. Tapus viskuo (svoriu, greičiu, vikrumu) stipresniu už savo amžiaus žaidėjus, treneris liepė rungtyniauti gynyboje. Po 4-5 metų tapau greitesnis ir vikresnis. Dėl šios priežasties ir komandos draugo traumos teko išbandyti jėgas puolėjo pozicijoje ir iki šiol likau priekyje.
Esi Lietuvos žaidėjas rytų Vokietijoje ir būdamas šešiolikos metų atstovauji devyniolikmečių komandai. Papasakok plačiau kokia tavo sėkmės priežastis ir ar sunku jaunam žaidėjui iš Lietuvos žaisti Vokietijoje?
Sėkmė tai, kaip ir minėjau, lėmė mano fizines savybės. Trenerių štabas nusprendė, kad šiuo metu labiau esu naudingesnis U19 komandai. Ekipai trūko puolėjo, todėl ir gavau pakvietimą žaisti. Pusantro mėnesio rungtyniavau U17 ir po mėnesio perėjau į U19. Atvykau tuo metu kai komanda ruošėsi sezonui – pasisekė.
Treniruotės buvo įvairios: fizinis pasirengimas sporto salėje su dviračiais, svarmenimis, bei su kineziterapiauto pagalba. Tokių treniruočių Lietuvoje neturėjau, todėl buvo labai sunku priprasti. Nors būna ir lengvų treniruočių, didelę laiko dalį Vokietijoje tu turi atiduot visą save. Prisižiūrint maistą ir miego valandas padėjo labiau priprasti prie viso ritmo ir su laiku treniruotės tapo organizmui pažįstamos.
Teko lankyti futbolą ir Lietuvoje. Kokius dar skirtumus įžvelgtum tarp Lietuvos ir Vokietijos futbolo mokyklų?
1. Kad ir kaip Tu gerai loši – pirmoje vietoje tau turi būti mokslai.
2. Treneriai ypatingai daug bendrauja su komanda ir ne tik apie futbolą.
3. Skirtingų stilių treniruotės, rimtas požiūris į jas ir žinoma varžybas. Vokietija, vien kaip futbolo šalis, kalba pati už save.
Kokius artimiausius tikslus keli sau karjeros pradžioje?
Kuo geriau atrodyti futbolo aikštelėje: geriau valdyti kamuolį, matyti aikštę ir skaityti žaidimą. Norisi akivaizdžiai tobulėti trenerių akivaizdoje ir su laiku išvykti rungtyniauti į aukštesnį lygį.
Gal turi mėgstamų futbolininkų į kuriuos stengiesi lygiuotis ir kodėl?
Simpatizuoju Lukui Spalviui dėl panašaus žaidimo. Taip pat žavi ir Messi, kuris dažnai nebūdamas prie kamuolio propaguoja protingą žaidimą: keliais perdavimas ir lietimais jis padaro tai dėl ko žiniasklaida mirga kasdien. Taip pat, išskirčiau Ibrahimovičių, kuris griežtas žaidimo stilius – kas puolėjui yra didelis pliusas.
Ką palinkėtum Futbolininkas.net skaitytojams?
Pacituosiu savo trenerių iš Lietuvos žodžius: „Jei negali eiti – bėk, negali bėgti – skrisk, nesvarbu kaip – svarbu eik į priekį.. Nenustok bet kokiame suklupime..“ Taigi, linkiu niekada nenustoti siekti savo tikslų! Tegul kiekvienas jaunas futbolininkas siekia to kas pasaulio futbolą padaro labai aukšto lygio. Manau kiekvieno – žaidžiančio futbolą svajonė – būti profesionalu ir iš to gal net išgyventi. Būtent to ir linkiu!
futbolininkas.net informacija
