Visais amžiais žmonės ieškojo būdų kaip surasti šviesą. Kiekvienoje tautoje buvo primityviausias žvakės variantas — duobutė akmenyje, užpildyta gyvulių taukais. Tokią žvakę mūsų protėviai naudojo dar akmens amžiuje.
Vėliau atsirado ir kitokių žvakės variantų. Pavyzdžiui, senovės egiptiečiai degino nendres, išmirkytas dervoje. Romėnai naudojo molinį dubenėlį su kietais taukais (pavyzdžiui, avies), įstatę į jo vidurį dagtį. Subtilesni kinai ir japonai patys pirmieji pradėjo rinkti vašką ir sukti jį plonais vamzdeliais. Indėnai degino užmautą ant pagalio riebią džiovintą žuvį. Irane tam buvo naudojama neišvalyta nafta. Europoje mažą lazdelę įmerkdavo į žuvies taukus. Apskritai mūsų protėviai naudojo viską, kas pasitaikydavo po ranka ir ilgai degdavo — o ar tas daiktas smilks ir koks nuo jo sklis kvapas, jiems buvo nesvarbu.
Tačiau bičių vaškas vis dėlto degė ilgiau ir ryškiau nei kitos priemonės, todėl tapo vis populiaresnis. Žinoma, leisti sau tokią prabangą galėjo tik turtingi žmonės ir bažnyčios, o vargšai kaip ir anksčiau degino degutą ir žuvies taukus.
Žvakių gamybos technologija pasikeitė tik XV amžiuje — žmonės nebenardindavo dagties į skystą vašką, nes pastebėjo, kad kur kas naudingiau yra jį aplieti vašku ir leisti sukietėti — taip buvo sunaudojama kur kas mažiau brangios medžiagos. Na, o šio šimtmečio romantikus pakerėjo baltas ir šviečiantis vaško stiebas, ir žvakė tapo ne tik šviesos šaltiniu, bet ir interjero puošmena.
Žinoma, tokio grožio jau nebuvo galima dėti į netašytą pagalį. Todėl XVI amžiuje pasirodė pirmosios žvakidės — iš pradžių tai buvo paprasti akmeniniai padėklai su skylėmis žvakėms. Šviesos šaltinis persikėlė nuo sienų, kur buvo daugelį amžių, į stalo centrą… Buvo pradėtos gaminti kaustytos žvakidės su įvairiais puošybos elementais, grakščiai išraižytos akmeninės, porcelianinės — su subtilaus grožio piešiniais, turtingos paauksuotos žvakidės — kokių tik nebuvo prigalvota, kad pabrėžtų ne tik šiltą, lygią šviesą, bet ir subtiliai ir tiksliai perteiktų šeimininko charakterį, jo sielos būseną ir, žinoma, pajamas!
XVII amžiaus pabaigoje žvakidės transformavosi į šviestuvus — didelius, skirtus šimtams žvakių. Jie apšviesdavo pokylių sales.
Kinijoje ir Japonijoje ryški šviesa nebuvo mėgstama. Atvirkščiai, žvakės buvo uždegamos kambarių nišose ir kampuose, kur, fen šui meistrų nuomone, susikaupusi ci energija. Tam, kad kambaryje neliktų blogosios energijos, žvakes rekomenduota uždegti būtent šiose vietose.
Žvakės tradiciniame žmogaus gyvenime atliko labai svarbų vaidmenį, tad nieko nuostabaus, kad su jomis yra susiję daugybė prietarų.
* Smilkstantys dagties suodžiai — nepažįstamojo pasirodymas arba laiškas tam, kuris sėdi arčiausiai žvakės.
* Plevenanti į visas puses be akivaizdžios priežasties liepsna pranašauja vėjuotus orus.
* Jeigu žvakę sunku uždegti, bus lietaus.
* Mėlyna žvakės liepsna reiškia besiartinančius šalčius.
* Negalima uždegti žvakės nuo židinio arba krosnies ugnies.
* Atsitiktinai užpūsti žvakę — vestuvės.
* Sudegusi iki pat galo žvakė — laukite nesėkmės.
* Kūčių naktį deganti žvakė atneš į namus šilumą ir gerovę.
Nemuno kilpų regioninio parko informacija
