Prienų rajone, Šilavoto kaime, A. Radušio g. 17 yra išlikęs istoriškai svarbus, rezistencinio pasipriešinimo kovas menantis pastatas su rūsyje esančiais kalintųjų įrašais, išraižytais betono sienose ir lubose. Visai greta Šilavoto Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios esančiame pastate, 1944-1953 m. buvo NKVD-MVD-MGB poskyris ir būstinė su laikinojo sulaikymo kamera, kurioje buvo kalinami suimtieji, prieš trėmimus kalinti apylinkių gyventojai.
1944 m. vasarą ir rudenį fronto linijai slenkant į vakarus, Šilavoto apylinkes siaubė fronto ir užnugario apsaugos kariuomenės, NKVD divizijos pulkai. Kareiviai apsistodavo pas gyventojus, užimdavo oficialioms įstaigoms skirtas patalpas. Šilavoto ligoninės pastate pirmiausia įsikūrė karinių dalinių sanitarinis centras. Ambulatorijai buvo paliktas tik gydytojo kabinetas ir maža patalpėlė procedūriniam skyriui. Greitai ambulatorija buvo perkelta į ištemtų mokytojų Dlugauskų namą, gydytojas apgyvendintas klebonijoje.
Maskvos nurodymu, 1944 metų vasarą Lietuvoje buvo pradėti kurti naikintojų (rusiškai – istrebiteli) batalionai – žmonių paniekinamai vadintų stribais, būriai. Jau 1944 metų pabaigoje 
išleistas įsakymas visuose Lietuvos valsčių centruose sudaryti 30–40 naikintojų būrius. Tada mūrinis ligoninės pastatas tapo naikintojų buveine. Prienuose ir Šilavote – tik tose Marijampolės apskrities vietovėse, kuriose aktyviausiai reiškėsi partizanai – štabų rūsiuose buvo įrengtas ir kalėjimas. Juose žiauriai kankinta, neteko gyvybės daugybė partizanų.
Partizanai tris kartus bandė užimti okupantų būstinę – mūriuką. Deja, visi mūšiai buvo nesėkmingai. Pirmasis puolimas įvyko jau 1945 m. vasario pabaigoje. Vinco Senavaičio-Žaliavelnio grupė, Liudviko Dabrišiaus-Kareivio skyrius ir Kazimiero Pinkvartos-Dešinio vadovaujami partizanai kelias valandas apgulę puolė pastatą. Menkas atsitiktinumas nulėmė, kad užimti jo nepavyko. Senieji Šilavoto gyventojai dar ir šiandieną mena (prieš pastato rekonstrukciją dar matytas) kulkų žymes sienoje, nuo bažnyčios pusės.
Pagal partizanų bunkerių, mūšių vietų koncentraciją matyti, kad Šilavoto apylinkėse ypatingai 
aktyviai reiškėsi partizanai, o gan dažnai – į rezistencinį kovą pasitraukdavo visi šeimos suaugę vaikai. Ypatingai atidavę kovoje už Lietuvos laivę buvo Senavaičių (Pakiauliškio k.), Stravinskų (Mieldažiškių k..), Baltrušaičių (Mikalinės k.), Kurtinių (Jesanavos k.), Išganaičių (Lankelių k.) ir kitos šeimos.
Su partizanų pasipriešinimo istorija sietinas ir Šilavoto Davatkyno gyvenimas ir veikla, kadangi čia gyvenusios moterys – davatkėlės. Jos rizikuodamos savo gyvybėmis, suteikdavo prieglobstį kovotojams, padėdavo maistu, vaistais, drabužiais.
Šiandieną Šialvote laisvės kovas mena memorialinis skveras priešais bažnyčią. Čia yra skulptoriaus Juozo Šlivinsko sukurtas kryžius ir paminklas, šioje vietoje niekintiems žuvusiems Tauro apygardos partizanams atminti.
Šilavoto kapinėse ir už jų tvoros yra Lietuvos partizanų užkasimo vieta. Čia užkasta per 50 partizanų palaikų.
2018 metais buvusio NKVD štabo rūsyje šių eilučių autorė aptiko unikalų rezistencijos paveldą – čia kalintų žmonių įrašus. Vieni jų perskaitomi lengvai, kitiems reikia atidesnio šifravimo.
Norint suprasti šių įrašų svarbą – gal būt paskutinę žinią gyviesiems, reikia įvertinti kalinimo sąlygas. Tuo metu, tai buvo tamsi patalpa, be šviesos, langų, ventiliacijos, vandens, patogaus išėjimo, nebuvo net reikiamų sanitarinių sąlygų. O virš rūsio lubų buvo nuolat girdimi žingsniai tų, kurie nepalikdavo ramybėje netgi mirusiųjų ar nukankintų, nukautų partizanų. Daugybė Šilavoto apylinkių gyventojų įrašų perteikia skirtingą asmeninę istoriją, jungiančią visos Lietuvos rezistencinės kovos dėlionę.
Viktorija Bielevičienė
