Linų auginimo ir apdorojimo tradicijos Lietuvoje siekia jau kelis tūkstančius metų. Lietuviai juos nuo senų senovės lydinčiam linui suteikė ypatingą vietą savo tautosakoje bei pasaulio suvokime.
Su šiuo augalu susiję net keli senovės lietuvių dievai: Vaižgantas, globojęs linų auginimą bei Gabjaujis (Gavėnas) – darbų su linų pluoštu jaujoje globėjas.
Gyvenimą senovės Lietuvos kaime ir žemės ūkio darbus lydėjo harmoningas ryšys.
Linų auginimas, kuris reikalauja penkis kartus daugiau pastangų nei, pavyzdžiui – javų, buvo vienas iš pagrindinių darbų.
Koks tas kelias iki spalvingo rašto? Ogi išties netrumpas ir daug rankų darbo bei kantrybės reikalaujantis triūsas. Kaimo vyrai turėjo nederlingoje žemėje pasėti ir užauginti linus, o moterų priedermė buvo iš jų padaryti tai, dėl ko aikčioja visas pasaulis.
Nuo sėjos iki siūlų verpimo – netrumpas atstumas. Jis dar ilgesnis iki audimo.
Užaugintus ir nurautus linus reikėjo keletą savaičių palaikyti po atviru dangumi, kad jie išsigulėtų, išmirktų lietuje. Po to išklojėjusius linus reikėjo išminti mintuvais, brauktuvais išbraukti, specialiomis šukomis iššukuoti.
Po to sekė verpimas. Nuo verpiamo siūlo kokybės priklausė būsimų audinių grožis. Tvirtas ir plonas siūlas – pagyra gerai audėjai.
Pagal siūlo kokybę buvo sprendžiama, kokį audimėlį teks austi. Kuo plonesnis siūlas, tuo prašmatnesnis audimas gausis.
Lietuviai vertino ypatingas materialines bei gydomąsias šio augalo savybes, o jo auginimo bei apdorojimo ciklus apipynė įvairiais mitais, žaidimais, pasakomis bei dainomis, kurios yra išlikę iki šių dienų. Darbų pradžia, pabaiga bei svarbiausi etapai, ypač linamynis, buvo žymimi šventėmis.
Linų auginimas bendruomeniškas procesas, kurio metu darbai buvo pasidalijami. Per linamynio talkas vyrai būdavo atsakingi už linų stiebelių laužymą, o moterys už spalių braukymą bei sruogų šukavimą. Linas buvo labai svarbus merginų gyvenime ir lydėdavo jų pasiruošimą moterystei. Be lino lietuviai sunkiai įsivaizduodavo piršlybas, vedybas, krikštynas ar kitas giminės šventes. Lininiai rankšluosčiai puošdavo lietuvių pirkias ir būdavo dovanojami svarbiomis progomis. Šventiniai stalai dengti baltomis lininėmis staltiesėmis, tuo tarpu kas dienai naudoti languoti ar dryžuoti lino audeklai. Linas lydėjo lietuvius ne tik džiugiomis progomis – be jo neapsieidavo ir laidotuvės.
Nors Lietuvos dirvožemis yra itin tinkamas auginti linams, deja, šiuo metu čia jų užauginama nedaug. Tačiau linas vis dar svarbus lietuvių gyvenime, o paskutiniu metu stebimas jo atgimimas. Vėl tampa populiarūs lino gaminiai – nuo rankšluosčių ar servetėlių iki suknelių bei marškinių. Jie asocijuojasi su natūralumu bei aukšta kokybe.
Nemuno kilpų regioninio parko informacija
