„Daugel mūsų tėvynėje yra puikių ir gražių vietų, daugel yra šalių, kurios pagarsėjo senų tėvelių darbais, bet tarpu jų visų gražiausia ir garsiausia Dainavos…“ (V. Krėvė).
Būtent į Dainavos šalimi vadinamą Dzūkiją Prienų „Revuonos“ pagrindinės mokyklos devintokai ir dešimtokai kartu su klasės vadovėmis Vytaute Kurtoviene ir Elena Bendinskiene išsiruošė vieną saulėtą rugsėjo rytą. Pirmoji stotelė, kurioje stabtelėjome, buvo prieštaringai vertinama Merkinės piramidė. Sakoma, kad geriau vieną kartą išvysti, nei dešimt kartų išgirsti. Merkinės piramidėje tą ankstyvą rytą buvome vieninteliai lankytojai. Gamtos ramybė derėjo su įspūdinga piramidės architektūra. Ši vieta liko giliai širdyje ne tik man, bet ir kitiems klasių mokiniams.
Pabuvę ramumoje, išvykome apžiūrėti gražią Dzūkijos gamtą. Vieni kitus drąsindami užlipome į Merkinės apžvalgos bokštą, kuriame atsivėrė Nemuno gražiausi vingiai. Grožėtis Merkinės panorama netrukdė net siūbuojantis bokštas. Daugumai lipti į bokštą buvo tikras iššūkis, nes reikėjo įveikti aukščio baimę. Pabuvus bokšte užlipti į Merkinės piliakalnį, garsėjantį savo turtinga istorija, slepiantį ne vieną pagonybės laikų paslaptį, buvo vienas juokas.
Nepamiršome pasivaikščioti ir po Merkinės miestelį, kuriame turėjome galimybę pabendrauti su labai svetingais vietiniais, dar šnekančiais daininga dzūkų tarme.
Grįždami namo aplankėme Subartonis – Vinco Krėvės – Mickevičiaus tėviškę. Užėjome į muziejų, kuris įsikūręs atstatytame Mickevičių gyvenamajame name. Pamatėme, kokioje dzūkiškoje pirkioje šiaudiniu stogu užaugo garsus rašytojas. Lietuvių kalbos mokytoja V. Kurtovienė mums papasakojo apie rašytoją. Kai buvome muziejaus kieme, mokytoja pasiūlė apsižvalgyti ir įsiklausyti. Pats Subartonių kaimas mums pasirodė lyg muziejus po atviru dangumi. Pasijutome lyg XIX amžiuje. Ko gero, paslatinga Dzūkijos gamta buvo vienas iš veiksnių, padėjusių V. Krėvei tapti rašytoju.
Namo važiavome jau įdienojus. Vieni buvo susimąstę, kiti linksmai čiauškėjo, buvo ir linksmas dainas traukiančių. Manau, kad šioje ekskursijoje ne tik daug regėjome, girdėjome, bet ir patyrėme.
Dovilė Rasimaitė
