Ar įmanoma istoriją ne tik papasakoti, bet ir išgirsti? Ar galima bendruomenės atmintį perkelti iš archyvų lentynų į viešąją erdvę taip, kad ji taptų gyva kasdienio gyvenimo dalimi?
Šių klausimų vedinas Stakliškių kultūros ir laisvalaikio centras pusę metų įgyvendino projektą „Bendruomenės kultūros ciklas „Eina garsas“. Liepos 6-ąją projektas pasiekė kulminaciją, tačiau jo rezultatas liko gyventi miestelio erdvėje – ant kultūros centro sienos atsirado atminties ir garso kūrinys, sujungęs vizualųjį meną, vietos istoriją ir garsinį paveldą.
Dažnai kalbėdami apie kultūros decentralizaciją turime omenyje profesionalaus meno atvežimą į regionus. Tačiau ne mažiau svarbus procesas vyksta tada, kai profesionalus menas tampa priemone vietos istorijai atverti ir įprasminti. Būtent toks dialogas užsimezgė tarp pasaulyje pripažinto menininko Lino Kaziulionio ir Stakliškių kultūros centro. Kūrėjas, kurio darbai eksponuojami viešose erdvėse nuo Niujorko iki Delio, šįkart atsigręžė į archyvines Stakliškių krašto fotografijas. Jose užfiksuoti žmonės, jų šventės, darbai ir kasdienybė tapo pagrindu monumentaliam sienų tapybos kūriniui. Tačiau tai nėra nostalgijos kupinas žvilgsnis į praeitį. Atvirkščiai – freska kalba apie tai, kaip istorinė atmintis veikia šiandien, kaip ji formuoja bendruomenės tapatybę ir ryšį su vieta. Svarbu ir tai, kad kūrinys neapsiriboja vien vizualumu. Šalia freskos įrengtos garsinės ausinės leidžia klausytis Prienų krašto dainų, atliekamų vietos kolektyvų. Taip sukuriama reta viešojo meno forma, kurioje vaizdas ir garsas tampa viena patirtimi. Praeivis čia tampa ne stebėtoju, o dalyviu – jis ne tik mato istoriją, bet ir girdi jos balsą. Šiandien, kai vis dažniau kalbama apie nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimą, tokie sprendimai įgauna ypatingą reikšmę. Daina, kuri anksčiau gyveno tik scenoje ar archyvo įraše, tampa kasdien pasiekiama kiekvienam, sustojusiam miestelio centre.
Freskos pristatymo metu pats Linas Kaziulionis pasakojo apie kūrinio gimimą iš archyvinių 
nuotraukų, tapusių jo įkvėpimu. Menininkas minėjo, kad pasinaudodamas fotografijomis, siekė sukurti mūsų visų kasdienybės ir ryšio su kultūra atspindį, pridėdamas nuo savęs žalias linijas, lyg garso ar meno bangas. Renginyje dalyvavęs Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas pabrėžė, kad tokios iniciatyvos padeda bendruomenei išlaikyti ryšį su savo šaknimis ir stiprina istorinę savimonę. Stakliškių seniūnijos seniūnė Nijolė Ivanovienė džiaugėsi ir dėkojo kultūros centro komandai už iniciatyvas garsinančias Prienų kraštą ir Stakliškes.
Simboliška, kad projekto kulminaciją lydėjo dar viena gyvosios atminties forma – kompozitoriaus Domanto Pūro kartu su „Kosmos Theatre“ pristatyta šiuolaikinė oratorija „45-as šerkšnas“. Kūrinio ašimi tapo autentiškas tremtinio Algirdo Pūro pasakojimas. Kadaise įrašytas kaip šeimos atminties dokumentas, tądien Stakliškėse jis skambėjo kaip meninis liudijimas apie vieno žmogaus likimą ir kartu apie visos tautos patirtį.
Šiuolaikinėje kultūroje vis dažniau ieškoma būdų, kaip kalbėti apie istorines traumas ne vien per faktus ar datas. „45-as šerkšnas“ renkasi kitą kelią – pasitikėjimą žmogaus balsu. Vokalinio ansamblio „Melos“, „Twenty Fingers Duo“ atlikėjų Loros ir Arno Kmieliauskų, Domanto Pūro kuriamos elektroninės muzikos, erdvinio garso, šviesų ir vaizdo projekcijų sintezė sukūrė įtraukiančią patirtį, kurioje istorija buvo ne pasakojama, o išgyvenama. Galbūt būtent tai ir tapo svarbiausia projekto „Eina garsas“ žinute. Atmintis nėra sustingusi praeitis. Ji gyva tol, kol yra perduodama, pasakojama, interpretuojama ir iš naujo atrandama.
Per šešis mėnesius Stakliškėse vykę projekto renginiai kvietė bendruomenę susitikti su savo krašto istorija įvairiais pavidalais – per žygius, kiną, pasakojimus, muziką, dailę ir gyvus žmonių liudijimus. Projektas pritraukė profesionalius menininkus – muzikos autorių ir kūrėją Andrių Zalieską, dailininkę, edukatorę Boženą Naruševič, operos solistą Eugenijų Chrebtovą, kino režisierių Karolį Kaupinį ir Algį Kuzmicką, menininką, freskos autorių Liną Kaziulionį, profesionalų teatrą „Kosmos teathre“, kompozitorių Domantą Pūrą. Gilintasi į istoriją kartu su istoriku Daliumi Žygeliu, Lietuvos šaulių sąjungos Vytauto Didžiojo rinktinės šauliu Juliumi Proškumi ir Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksute Ramanauskaite-Skokauskiene. Su visais jais žiūrovai ir dalyviai turėjo galimybę susipažinti, bendrauti, būti.
Projekto pabaigoje tapo akivaizdu, kad garsas, pradėjęs savo kelionę renginių salėse, išėjo už jų ribų. Jis liko miestelio erdvėje, bendruomenės atmintyje ir žmonių santykyje su savo kraštu. Todėl „Eina garsas“ galima laikyti ne vien kultūros projektu. Tai buvo bandymas ieškoti naujų būdų kalbėti apie vietos tapatybę ir istoriją. Bandymas parodyti, kad net mažame miestelyje gali gimti kultūrinės iniciatyvos, aktualios platesniame Lietuvos kultūros kontekste.
Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Prienų rajono savivaldybė. Projektą įgyvendino Stakliškių kultūros ir laisvalaikio centras.
Meida Mikučionienė, Stakliškių kultūros ir laisvalaikio centro direktorė, projekto vadovė
