Slapta vieta turistams – į Davatkyną Prienų rajone neveda jokios nuorodos

0
3146

1 Tie, kas apsilankė Davatkyne, sako, kad ten ypatinga aura, traukianti sugrįžti. Šios vietos šeimininkė Danguolė Lincevičienė neskuba kalbėti apie mistiškus dalykus, tik nusišypso: „Kažkas čia yra“. Jokių nuorodų į Davatkyno muziejų Prienų rajono Šilavoto kaime nerasite. Tačiau turistų čia nestinga, o ir šiaip svečių, ypač menininkų.

Vieta, kurioje kadaise daug meldėsi įžadų nedavusios vienuolės, susibūrusios į neformalų vienuolyną ir besivadinusios davatkėlėmis, anot D. Lincevičienės, negali būti paprasta, kasdienė. Juolab ir jos pačios sūnus, dar būdamas mažas, kai kurį laiką čia buvo įsikūrusi Lincevičių šeima, atsikratė iki tol mieste kamavusių ligų.

„Dabar čia ne taip gražu, vasarą, kai sužydi gėlės, akių neatplėši“, – pasakojo D. Lincevičienė. Kai kuriuos augalus sodinusios dar pačios davatkėlės.

Nežinodamas kelio, Davatkyno Prienų rajono Šilavoto kaime taip paprastai nesurasi. Jis įsikūrė čia prieš gerą šimtmetį, o sovietmečiu veikė nelegaliai, viena davatkėlė ir bausmės sulaukusi, kad kaimo vaikus tikybos mokanti.

Nuo Davatkyno veda takelis pakalnėn, kuriuo kasdien po kelis sykius tyliai tipendavo davatkėlės į bažnyčią. Dabar tą kelią žymi jų skulptūrėlės.

Nors ir neskubėdama pernelyg viešintis, Danguolė atveria duris visiems norintiems. Tačiau reikia sutarti. Mat prašalaičių ir piktavalių čia, kaip ir visur, vengiama.

Į Šilavotą suvažiuoja ekskursijų autobusai, vežantys turistus. Lankyti muziejų galima nemokamai, nebent kas nori auką palikti. O vasaromis jau ne vienus metus čia vyksta Poezijos pavasariai, menininkų plenerai.

Veikė ir kaip mokykla

Davatkyno įkūrėja Marijona Dabrišiūtė apsigyveno čia apie 1895 metus. Vėliau namelius čia pasistatė dar kelios pamaldžios moterys, ieškojusios vienumos. Kadaise aptvertoje Davatkyno teritorijoje buvo septyni nameliai, dabar išlikę keturi.

2Moterys augindavo daržoves, kaimiečiams siūdavo drabužius, verpdavo – taip pelnydavosi duonai, o užėjus sunkmečiui po savo stogu priimdavo giminaičius ar šiaip vargstančius žmones. Davatkėlės buvo surentusios namelį ir vargetai, kuris čia buvo ilgam apsistojęs.

Vienu metu čia buvo įsikūrusios keturiolika davatkėlių. Beveik visos jos buvo vienodais vardais: Onos, Marijos, Magdalenos.

Kaip yra pasakoję seni Šilavoto gyventojai, čia buvo mokoma rašto. O sovietmečiu vaikai čia buvo rengiami Pirmajai Komunijai.

Atsidavė Davatkyno priežiūrai

Paskutinė davatkėlė pasimirė 1999 metais, tuo metu Davatkyną paveldėjo Danguolė ir Konstantinas Lincevičiai. Jų šeima į Šilavotą persikėlė iš Marijampolės. Danguolė kilusi iš šių vietų ir pati iš davatkėlių mokėsi tikybos sovietiniais metais, kai tai buvo draudžiama.

Kadaise ūkininkavę Lincevičiai vėliau nutarė didžiausią dėmesį skirti Davatkynui. Jie nusprendė išsaugoti šią vietą, puoselėja jos istoriją. Surinkę ir sutvarkę čia likusius davatkėlių daiktus, pririnkę senų buities daiktų iš Šilavoto gyventojų sutuoktiniai čia įkūrė muziejų, kuris kone prieš dešimtmetį tapo Prienų krašto muziejaus padaliniu. D. Lincevičienė tikra, kad judviejų su vyru pradėtas darbas nenunyks – sūnus ir duktė čia nuo mažumės sukdavęsi, tad irgi jaučia trauką šiai vietai.

Sušilus orams Davatkyne vyksta mokinių edukaciniai renginiai, čia suvažiuoja menininkai į plenerus ar poezijos skaitymus. Meno renginių dalyviai čia lieka ir nakvoti. Tiesa, viename davatkėlių kambarėlyje nėra nakvojęs nė vienas vyras – šitaip šeimininkai paiso senųjų tradicijų.

Davatkyne sukaupta nemenka maldaknygių kolekcija, čia apstu davatkėlių siūtų drabužių, jų pačių vilkėtų suknelių, sijonų, artimųjų joms padovanotų rankinukų, kuriuos pasiėmusios jos keliaudavo į bažnyčią.

Davatkyne galima išvysti ir dailininko Alfonso Vilpišausko tapytų paveikslų. Kadaise jis čia buvo apsistojęs. Ir tai neliko be pėdsako: Lincevičių sūnus, stebėdamas menininką, taip pat pasirinko dailininko kelią.

lrytas.lt informacija

Komentarai

komentarai