Kovo 11-ąją Prienuose gyvenanti Monika Banionienė sulaukė išskirtinio gyvenimo jubiliejaus – jai sukako 100 metų. Šia gražia proga jubiliatę aplankė ir pasveikino Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas su patarėja Viktorija Ignatavičiene ir Prienų seniūnijos seniūnės pavaduotoja Asta Lukšaitė.
Meras džiaugėsi galėdamas asmeniškai pasveikinti garbingą sukaktuvininkę ir linkėjo jai dar daug šviesių bei prasmingų dienų, kupinų artimųjų meilės, dėkingumo ir bendrystės su žmonėmis, kurie nepamiršta, aplanko ir praskaidrina kasdienybę. Anot jo, Monikutės, kaip ją švelniai vadina prieniečiai, gyvenimas – tai tvirtumo, drąsos ir ištikimybės vertybėms simbolis bei įkvepiantis pavyzdys visai bendruomenei. Per ilgus gyvenimo metus jai teko išgyventi skaudžiausius dvidešimtojo amžiaus išbandymus, tačiau širdyje ji visada išsaugojo svarbiausias vertybes – meilę Tėvynei, gimtajam kraštui ir žmonėms.
Šimtametė stebina guviu protu ir nepaprastai šviesia atmintimi – ji puikiai prisimena praeities įvykius, datas, žmones ir detales. Daugelis prieniečių Moniką pažįsta ne tik kaip ilgametę siuvėją, šiam amatui paskyrusią net 62 savo gyvenimo metus, bet ir kaip politinę kalinę bei tremtinę. Kol tik leido jėgos, Moniką buvo galima sutikti beveik visose krašto patriotinėse šventėse – ji visada jautė pareigą pagerbti kovojusius už Lietuvos laisvę.
Pasakodama apie savo gyvenimą, jubiliatė pirmiausia mintimis sugrįžta į vaikystę ir tėviškę – Žvyrynų kaimą netoli Prienų. Ten, prie pat plento stovėjusioje sodyboje, ji augo kartu su tėvais ir broliu. Siuvėjos amato mokytis pradėjo dar ankstyvoje jaunystėje pas gretimame kaime gyvenusią siuvėją, vėliau ir siuvėjų kursuose Kaune.
Istorijos vingiai jos šeimą gana anksti įtraukė į Lietuvos laisvės kovų sūkurį. Kaip prisimena pati Monika, jų sodyba buvo tarsi kryžkelėje – į vieną pusę veikė Dzūkijos, į kitą – Žemaitijos krašto partizanai. Jos tėvelis buvo besikuriančios Lietuvos savanoris, todėl nenuostabu, kad vėliau abu tėvai tapo ryšininkais – padėjo palaikyti ryšius tarp partizanų ir perduoti svarbią informaciją. Tačiau saugumo struktūroms susekus kovotojus, šiems neištvėrus tardymų ir kankinimų, vienas po kito buvo suimti ir nuteisi po 25 metus kalėti Monikos šeimos nariai – tėvas, mama, o vėliau ir ji pati. Brolis taip pat buvo nuteistas (nors ir švelnesne bausme) – už tai, kad žinojo apie šeimos veiklą ir apie ją nepranešė.
Po Stalino mirties šeimai atsirado galimybė sugrįžti iš Sibiro tremties. Sugrįžusi į Lietuvą Monika įsikūrė Prienuose ir pradėjo dirbti siuvimo fabrike, kur išdirbo 43 metus. Vėliau siuvo išsinuomotose patalpose Vytauto g., dar vėliau – Šaulių namuose J. Basanavičiaus gatvėje.
Šiandien garbingo amžiaus sulaukusi Monika Banionienė gyvena viena, tačiau išlieka savarankiška ir nepraranda gyvenimo džiaugsmo. Ją nuolat aplanko dukra, buvusios bendradarbės, o didžiausias džiaugsmas – du vaikaičiai ir keturi provaikaičiai, kuriais ji labai didžiuojasi.
Šimtmečio sulaukusi moteris savo gyvenimu liudija sudėtingą Lietuvos istoriją, o kartu ir žmogaus stiprybę, gebėjimą išsaugoti orumą, tikėjimą ir meilę savo kraštui. Norisi palinkėti šiai šviesiai moteriai dar daug ramių, šiltų ir prasmingų dienų, apsuptų artimųjų dėmesio, pagarbos ir nuoširdžios bendrystės.
Prienų r. savivaldybės informacija
