Kunigas Vincas Petruševičius Šilavote klebonavo 29 metus. Įaugo šioje smėlėtoje žemėje, globojo žmones ir skelbė mums Viešpaties meilės žodžius, teikė Sakramentus, dalino Malones.
Vincas Petruševičius gimė 1926 m. Lazdijų rajone Krisnos kaime. Mokėsi Lazdijų pradžios mokykloje, Marijampolės Marijonų gimnazijoje, Kauno kunigų seminarijoje.
1948 metais priėmė Kunigo šventinimus. Mokydamasis seminarijoje rašė eilėraščius, buvo vadinamas „jaunuoju Maironiuku”. Žinodami, kokie sunkūs Lietuvai buvo tie metai, suvokiame nevilties, skausmo, mirties motyvus Jo tuometinuose eilėraščiuose. Būdamas vikaru Ūdrijoje, Alytaus rajone, ir paskirtas klebonu į Kazlų Rūdą, kunigas V. Petruševičius rašė eilėraščius.
1967 metai – tarnystės Šilavote pradžia. Tai buvo didelio intelekto, aukštos kultūros žmogus. Turėjo daug puikių retų knygų biblioteką, kuriomis mielai dalindavosi su Šilavoto žmonėmis, o ypatingai su mokytojais. Tačiau buvo didžiausias rūpestis, kaip prie jų prieiti. Juk sovietmetis – neisi visų stebimas pas kleboną viduryje dienos. Išeitis atsirasdavo: pirmiausia į kapines, tada pro A. Radušio sodintas pušis, per klebonijos sodą – ir beldiesi į duris. Tokie vakarai – tai ne paprastas pasidalijimas knygomis, bet patys nuoširdžiausi pokalbiai, padedantys susivokti, iš naujo atrasti save ir kitus, įkvepiantys norą gyventi, mylėti Dievą ir žmones. Kunigaudamas Šilavote eilėraščių šūsnį kunigas papildė ne vienu brandžiu kūriniu. Neketino jų publikuoti, tačiau rankraščius labai brangino, atvirumo valandėlėmis paskaitydavo artimiausiems žmonėms. Klebonija buvo vieta, iš kurios sklido gerumas ir šviesa.
Kunigui V. Petruševičiui neteko statyti ar atstatyti bažnyčios, rūpintis klebonijos ūkiu. Tokie darbai buvo svetimi jo poetiškai, meniškai sielai. Tačiau klebonas ne kartą organizavo bažnyčios remontą, papuošė ją spalvotais vitražais, rūpestingai prižiūrėjo bažnyčios ir klebonijos aplinką. Bet savo pašaukimą jis regėjo ganytojiškoje veikloje. Ilgi darbo metai stipriai Jį susiejo su kiekviena šeima.
Aukšta vidinė kultūra, tolerancija kitaip mąstantiems padėjo kun. V. Petruševičiui ištverti sunkius laikus. Atėjus Atgimimui, klebonas nerte pasinėrė į naujus darbus: subūrė „Carito” grupę, prie šventoriaus pastatė kryžių partizanams atminti, kitą, medinį – šventoriuje. Visada dalyvaudavo tremtinių ir politinių kalinių susibūrimuose, perlaidodavo partizanų ir Sibiro tremtinių palaikus. Klebonas niekam neatsakydavo, visur spėdavo.
1996 metais kunigas Vincas Petruševičius iškeliavo į Amžinybę. Atsisveikinę su Klebonu, parapijiečiai netrukus laikė rankose Jo eilėraščių rinktinę „Saulės blyksniai sutemoje”, o 2005 metais buvo išleista eilėraščių ir atsiminimų knyga „Vincas Petruševičius. Šviesos srautu prabėgti šį pasaulį…“
Ramia širdim
Šviesos srautu prabėgti šį pasaulį,
Šviesos glėby sušokti šokį tą-
Kad neįtartų melo ir apgaulės,
Kad skausmo ašara nebūtų išspausta.
Visa širdim myliu tave, pasauli,-
Dangaus mėlynę, vakaro garsus…
Tik kad naktis netemdytų man saulės,
Kad ištirpintų vėpūčius visus.
Visų kelių išvaikščioti nespėsiu,
Visuos kraštuos pabūti bent trumpai.
Sugert visas dienų varsas ir vėsą,
Išminti kelią skynimais klampiais.
Šviesos srautu prabėgti šį pasaulį,
Šviesos glėby sušokti šokį tą –
Ramia širdim tarp melo ir apgaulės,
Ramia širdim ir galva pakelta
Prienų krašto muziejaus muziejininkė Marija Lincevičienė