Prienų popieriaus dirbtuvės

0
6057

Ant sraunaus Drubengio kranto, netoli upelio žiočių, prie pat Prienų, būta malūno ir popieriaus dirbtuvių. Dar ir šiandien vietovė vadinama Popierne. Tai viena seniausių ir stambiausių popierių gaminusių įmonių to meto Lietuvoje. Niekas tiksliai negali pasakyti, kada ji pastatyta.

1613 m. Prienų dvare pradėjo veikti popieriaus dirbtuvės. Švedų kariuomenė 1701 m. sudegino popieriaus malūną „Meledinum paryreum“.

1786 m. prie Drubengio upelio atstatytos arba naujai įkurtos vadinamosios popieriaus dirbtuvės, kurias pastatė meistras G. Tyrbachas (Thierbach). Popieriaus dirbtuvės buvo į pietus nuo miestelio, prie senojo Balbieriškio kelio. Popieriaus masė buvo pilstoma ir presuojama rankomis, popieriaus lakštuose įspaudžiamas vandenženklis – Sapiegų herbas su užrašu „Prienai. G. Thierbach“. Drubengio tvenkinyje buvo pūdomi, paskui malami skudurai. Iš jų buvo gaminamas aukštos kokybės popierius.

1807 m. popieriaus dirbtuves valdė Aleksandras Sapiega. Apie 1810 m. popieriaus dirbtuvės išnuomotos V. Kocui (Kohtz).

1815 m. dirbtuves išsinuomojo Prienų girininkas Jonas Šulcas (Šzulc). Apie 1820 m. jas nusiperka. Į dirbtuves kvietėsi dirbti geriausius meistrus iš Prūsijos ir Slucko. 1823 m. dirbtuvės buvo vienos didžiausių Lietuvoje, jose veikė 22 įvairios mašinos skudurams draskyti, popieriaus masei grūsti bei maišyti ir popieriui slėgti.

Dirbtuvei vadovavo popieriaus meistras Adomas Pilta, be jo, dar dirbo 10 popieriaus pameistrių. Gamintas baltas ir spalvotas bei vyniojamasis popierius, kartonas. Per metus dirbtuvė pagamindavo 1500 rėzų (1 rėza arba pokas – 500 lapų arba 5,29 kg) įvairios rūšies popieriaus. Produkcija buvo vežama į Varšuvą, Peterburgą bei kitus Rusijos miestus. Prie dirbtuvių veikė vandens baseinas. Be to, šalia popieriaus dirbtuvių J. Šulcas įrengė degtukų dirbtuvę (kuri sunyko prieš Pirmąjį pasaulinį karą).

Panaikinus baudžiavą, Lietuvoje ėmė sparčiau vystytis pramonė. Mažesnės popieriaus2 dirbtuvės, jų tarpe ir Prienuose buvusi, neišlaikė konkurencijos ir turėjo užsidaryti. Paskutinis įrašas apie dar veikiančią popierinę buvęs 1867 m. Suvalkų gubernatoriaus ataskaitoje, kurioje rašoma, kad 1866 m. Prienų popieriaus dirbtuvė pagamino popieriaus už 960 rublių.

Kiek ilgiau išsilaikė Drubengio aukštupyje įsikūręs cechas, gaminęs vietos gyventojams vyniojamąjį popierių, kartoną ir degtukus, pastarieji nebuvo labai paklausi prekė, nes užsidegdavo kišenėje. Pagrindinė popieriaus dirbtuvė buvo rekonstruota ir perdaryta į vandens malūną ir vilnių karšyklą, tačiau tai vis vien nebuvo pelninga ir galiausiai J. Šulcas paliko palivarką su malūnu savo ūkvedžiui Kalkovui ir persikėlė gyventi į Peterburgą.

Dabartinis pastato, kuriame veikė popieriaus dirbtuvės, adresas – F. Vaitkaus g. 169, 3Prienai. Šiandienai pastatas priklauso privačiam asmeniui, todėl jį apžiūrėti galima tiktai neperžengus privatumo ribos.

„Gera Prienuose“ atstovams pavyko susitikti su dabartine buvusio popieriaus fabriko savininke ir pakalbėti apie ateities planus. Ji atvira pasiūlymams, nes pastato išlaikymas kainuoja labai brangiai, dėl drėgmės trūkinėja sienos, neseniai buvo pakeista stoglangis ir dalis stogo čerpių. Pastatas įtrauktas į Kultūros paveldo departamento saugomų objektų sąrašą.

Šaltiniai:
E. Laucevičius. Popierius Lietuvoje XV-XVIII a. Vilnius: Mintis, 1967, p. 76-77
Popieriaus originalai saugomi Adomo Miliausko kolekcijoje
https://www.valstietis.lt/kultura/prienu-popierinei-235-metai/121492

 

 

 

 

 

Komentarai

komentarai