Kodėl Prienai, kai šimtai miestų ir miestelių vasarą išskleidžia savo viliones? Tik eik ir grožėkis, atrask, pažink, užuosk, pajausk, pasimėgauk…
Apie šį miestuką daugelis žinome tik tiek, kad virš jo gali prasklęsti sklandytuvu, lėktuvėliu ar nusileisti parašiutu. Tų dangaus vilionių slaptažodis – Pociūnai. Erdvios lygumos prie Nemuno ir daug daug baltų lėktuvėlių, kurie dangų raižo, paklusdami profesionalo rankoms. Niekur kitur Baltijos šalyse ir gal net toliau tokios vietos nerasime. Čia gimsta konstruktorių sumanymai ir jų sukurtais baltais sparnais atkartoti ne tik Nemuno kilpas.
Kitiems svarbu vien pabūti čia su garuojančios kavos puodeliu ir pasijusti šios aplinkos dalimi. Taigi Prienai pagrįstai gali didžiuotis, jog pirmiausia yra sklandytuvų miestas. Štai todėl pasitinka baltas sklandytuvas įvažiuojant į miestą nuo Kauno pusės.
Jei palikę šią aviacijos meistrų ir entuziastų buveinę pievomis leisimės tolyn, širdis ims plakti iš palaimos nuo šios žemės grožio, augalijos įvairovės, o apie kai kuriuos stebuklingus augalėlius gamtininkai sąmoningai nutyli, kad jų po vieną neišnešiotų. Tokia jau žmogaus prigimtis.
Išskirtinė vieta
Tačiau grįžtame į Prienų miestą, kuris prasideda nuo upių tėvo – Nemuno, nuo pat pradžių pradžios glostančio jo įnoringą kūną. Jei netikite, atsiverskite žemėlapį. Istoriškai miestas vystėsi abiejose upės pusėse. Ir apskritai Prienai ištraukė gerą kortą. Miestas įsikūręs tarp didžiausiųjų.
Prieniečiui nėra sudėtinga dirbti bet kuriame iš jį supančių miestų, kasdien važinėjant į darbą iš namų, nes iki Kauno 35 km, iki Marijampolės 40 km, iki Alytaus 32 km, o iki Vilniaus 96 km. Gal todėl čia bedarbių gerokai mažiau, nei kitų rajonų centruose. O ir kelionė į Vilnių gražiausiu Lietuvos keliu (pasakykite, kur dar yra gražesnis), kuris nuo Vytauto laikų karališkuoju vadinamas, yra greičiau relaksas, nei būtinybė jį įveikti. Ir jei dar užsuksime į Birštoną, tai dienos sveikatinimo planas bus įvykdytas su kaupu.
Tačiau mums rūpi Prienai. Atstumą nuo Birštono iki jų mielai įveikiame dviračiu, tiesiog greičiau 
nei pėsčiomis, nors norint daugiau pojūčių akims, smegenims ir širdžiai būtina bent kartą numinti savo pėdomis, kaip būdavo senovėje, kai po kojų padais likdavo dešimtys ir net šimtai kilometrų.
Tada buvo įprasta kasdienybė, o dabar yra mada, tik einama daugiau užsienyje – Ispanijoje, Prancūzijoje ar Portugalijoje. Tokių kelių galima rasti ir Lietuvoje. Tik reikia pradžią padaryti. Kažkas turi būti pirmas. Tad yra ką veikti pėsčiuotojams Lietuvoje. Pasižvalgant. Patyrinėjant. Juk sakoma, geriau vieną kartą pamatyti, nei 100 kartų perskaityti.
Kad ir kaip keliausime nuo Birštono, į miesto vidų pateksime per Prienų tiltą. Et, jei jis prabiltų, ne vieną kartą sprogdintas, svetimšalių mindytas, bet vis iš naujo prisikėlęs, nes kaip gi be jo. Šiandien jis vadinamas Greimų vardu. Ir ne šiaip sau, nes Greimų pėdos liko čia. Garsaus semiotiko A. J. Greimo tėvas J. Greimas buvo Prienų burmistras ir sūnus čia jį aplankydavo.
Tikriausiai girdėjote, kad Prienai skiria Dzūkiją nuo Suvalkijos, bet iš tiesų tą ribą brėžia 
kilpinėjantis upių tėvas Nemunas. Tik už tilto jau Suvalkija. Štai kodėl ne vienas prienietis sako, kad gyvena Dzūkijoje, o dirba Suvalkijoje, arba atvirkščiai. Gražu klausytis vos juntamos suvalkietiškos gaidos. Juk čia pradžia. Taigi, sveiki, Prienai, sveika Suvalkija!
Turgus – garsus nuo senovės
Ši žemė jau akmens amžiuje buvo gyvenama. Nuo seniausių laikų žmonės pirmiausia kūrėsi ten, kur buvo vandens, prie upių. O miesto vardas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas XVI a. pradžioje (1502 m.). Manoma, kad jis kilęs nuo asmenvardžio. Prienų, kaip vietovės pavadinimą, teko atrasti ir Aukštaitijoje. Gimė liepos 1 dieną. Šiemet sukako 426 metai, kurie skaičiuojami nuo to laiko, kai Prienams buvo suteikta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro privilegija rengti turgus. Turgumi, kuris šurmuliuoja šeštadieniais ir sekmadieniais, Prienai garsėja ir šiandien.
Jei atvyksi išsimiegojęs, automobilį teks tolokai pasilikti, nes pirkėjų atvyksta iš visos Lietuvos. Ir ko tik čia nėra: įmantriausių brandintų karališkų sūrių, kaimiškų kiaušinių, mėsos gaminių, įvairiausių grūdų ir kruopų. Pasirodo, žmonės dirba ir gamina. Kaip sakoma, ko neklausi, to negausi, pradedant maistu, baigiant buities prekėmis, apranga ir senienomis.
Lietuvoje turbūt nėra miesto be bažnyčios. Prienų medinė puošmena suręsta XVIII a. iš pušų rąstų. Galime įsivaizduoti, kaip čia virė darbas. Kokių meistrų būta! Juk norint suręsti vieną gražiausių medinės architektūros šventovių Suvalkijoje reikia ne tik rankų, bet ir galvos. Bažnyčios plano forma graikiško kryžiaus, trinavė, o pagrindinio fasado kompozicija barokinė. Ne kartą remontuota ji puošni kaip karalaitė kiekvieną sekmadienį laukia savo parapijiečių. O būta ir labai sunkių momentų. 1954 m. miesto centrą siaubė gaisras. Liudininkai pasakoja, kad ugnį gesino visi, tačiau didžiausia jėga buvo kareiviai, kurie gyva grandine laikė apjuosę šventovę neleisdami priartėti liepsnai. Taip ji išliko.
Stebuklingo vandens galios Miestus kuria žmonės. Prienai ėmė augti XVII a., kai seniūnu tapo G. V. Butleris. Šią teritoriją jam užrašė karalius Vladislovas Vaza, atsidėkodamas jam už barono Aleksandro išlaisvinimą iš kalėjimo Sisterono pilyje, kur šis kardinolo Rišeljė apkaltintas šnipinėjimu kalėjo dvejus metus. Prienuose G. V. Butleris pasistatė dvarą, kurio vietą žymi medinis koplytstulpis. Pilį primenantis mūras buvo sugriautas švedų Šiaurės karo metu. Statinio būta gražaus ir galingo, stiliumi panašaus į Sisterono pilį. Jį juosė didžiulis parkas, kuriuo ir visa sodyba pasigrožėti užsukdavo prašalaičiai. Galime tik įsivaizduoti puošnias karietas, iš kurių išlipę skrybėlėtos ponios su ponais leisdavosi parko alėjomis. Tuo metu Prienai pasipuošė mediniais šaligatviais, radosi pašto stotis. Ir šiandien ošia medžiai Revuonos parke ir srūva tokio pat pavadinimo šaltinis, kurio vanduo turi gydomųjų galių ir jo geras vardas yra nukeliavęs toli už Lietuvos ribų.
1997 m. Prienuose buvo pirmą kartą surengtas medžio drožėjų simpoziumas, į kurį suvažiavo tautodailininkai iš įvairiausių pasaulio šalių. Juos ir šiandien mena po Prienus pabirę jų darbai – medinės skulptūros. Vienas iš jų – ukrainietis – atvyko labai sirgdamas. Jį kankino gerklų vėžys. Tautodailininkas iš karto pajuto trauką prie šio vandens. Nuolat juo gaivindamasis jautėsi vis stipresnis ir energingesnis. Pagyvenęs čia kelias savaites svečias pasveiko ir tai buvo patvirtinta tyrimais. Po šio atvejo vanduo buvo nuodugniai ištirtas ir nustatyta, kad jis yra labai geros kokybės ir sudėties. Iki šiol jį geria Prienų sveikuoliai ir jaučiasi puikiai.
Lankytojų centras ir gamtos turtai
Šalimais stovėjo malūnas, likęs jo ratas ir viena siena pagarbiai išsaugoti restauruojant dalį pastato, kuriame įsikūręs Nemuno kilpų regioninio parko Prienų lankytojų centras. Jei tik pervažiavę tiltą pasuksime į kairę, kaip tik ir pateksime į senąją miesto dalį, kur prasidėjo mūriniai Prienai. Lankytojų centre – saugomos teritorijos augalijos ir gyvūnijos vertybės, menininkų darbai, nes čia nuolat veikia parodos. Parko teritorijoje ošia vienas iš seniausių Europos miškų – Punios šilas, kuris yra rezervatas ir lankomas tik su gidu.
Čia gamta tvarkosi pati, o garbaus amžiaus medžiais didžiuojasi visa Lietuva. Laisvai lankomas didžiausias Lietuvoje Deksnės maumedynas, kuriam pradžią davė žmogus. Važiuodami per miestą palei Nemuną išvystame jo salas ir daugybę klegančių paukščių. Čia saugomos žuvėdrų ir kitų paukščių perimvietės.
Prienų rajone yra dar viena vandens paukščių perimvietė pelkėjančiame Kašonių ežere, Jiezno seniūnijoje. Gamtininkai norėtų jį paversti draustiniu, tačiau vietiniai gyventojai tam priešinasi. Kas gi norės įvairių draudimų ir apribojimų. Įsitaisome patogiai įrengtoje aikštelėje ir paleidžiame akis į Nemuno erdves, po jį juosiančius miškus, vingius, salas, kurias sukuria ar paskandina pati upė.
Miesto globėjas – šv. Jurgis
XVIII a. Prienus valdė kunigaikštis Kazimieras Sapiega. Tuo metu miestas gavo didžiąsias Magdeburgo teises ir herbą su šv. Jurgio atvaizdu. Prienai tapo pavieto centru. Tuo metu vystėsi pramonė, o didžiausia įmonė – popieriaus dirbtuvės – gamino popierių su Sapiegų herbo atvaizdu ir net 32 vandens ženklais. XIX a. pirmoje pusėje aukščiausios kokybės popierius iš Prienų keliavo į Maskvą, Peterburgą bei Varšuvą. Veikė lentpjūvė, degtukų gamykla, tik šie buvo prastos kokybės, pasak liudininkų, imdavo ir užsidegdavo kišenėje. Taip pat veikė vilnų karšykla ir daug kitų įmonių.
Per Pirmąjį pasaulinį karą tiltas išlėkė į orą ir miestą užėmė vokiečiai. Tačiau karas vieną dieną baigėsi ir Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Prienai tapo valsčiaus centru. Vėl skleidėsi gyvenimas. Kanauninkas F. Martišius įsteigė privačią „Žiburio“ gimnaziją. Šventikas turėjo sodą, kuriame vasaromis vesdavo bitininkystės, augalininkystės seminarus, o neturtingų šeimų vaikus kvietė mokslams užsidirbti sode.
Šią gimnaziją baigė poetas Justinas Marcinkevičius, kalbininkas Jonas Kazlauskas, poetas Jonas Bubnys ir kiti šio krašto Lietuvos šviesuoliai. Visi, kas tik galėjo, džiaugėsi laisve ir kūrė geresnę ir gražesnę Lietuvą. Šaulių veiklą organizavo keliautojas Matas Šalčius. Iškilo paminklas Kęstučiui.
Kultūros židinys
Tarpukariu Prienai sparčiai augo ir vystėsi. 1937 m. mieste veikė 121 parduotuvė, 5 malūnai, 
4 lentpjūvės, vilnų karšyklos, kepyklos, mėsinės, 14 smuklių ir arbatinių. Apie pusė gyventojų buvo žydai, kurių dauguma tiesiog prekiavo gatvėje, prie savo namų išsinešę staliuką. Kaip rašė Matas Šalčius, pirkti mieste buvo ką, tik nebuvo už ką, todėl tais laikais daug žmonių emigravo į Ameriką. Kas užsidirbdavo pinigų, pirkdavo žemes ir ūkininkaudavo. Žemė buvo turtas ir išgyvenimo šaltinis. Vėliau šių darbščių žmonių laukė Sibiras ir represijos.
Prienai, palyginti su kitais miestais, anksti atsivedė elektrą. Tam pasitarnavo mieste gyvenęs Lietuvos patriotas, lenkų kilmės inžinierius ir mokytojas Cezaras Pšemeneckis, kuris turėjo daug ryšių Rusijoje ir Švedijoje, todėl jo iniciatyva 1929–1930 m. buvo pastatyta elektros pastotė ir iš Kauno į Prienus atkeliavo elektra.
C. Pšemeneckio žmona Ania, Maskvos didžiojo operos teatro solistė, draugavo su Fiodoru Šaliapinu, kuris atvykdavo koncertuoti į Kauną, pirmiausia todėl, kad aplankytų savo draugę Anią Prienuose. Erdviame dviejų aukštų name (dabar jame įkurtas Prienų krašto muziejus) vykdavo kultūros vakarai. Šeimininkas virkdydavo smuiką, o Anios balsas skambėdavo toli už namo sienų. Sovietmečiu šeima buvo iškelta iš savo erdvių namų į kitą gatvės pusę, kur ir baigė savo gyvenimą.
Putokšlio paslaptis
Tarpukariu Prienus labiausiai garsino alaus bravoras, kurio savininkas buvo žydas B. Šakovas. 
Jis turėjo dvi garo mašinas, savo elektros stotį, modernią ledainę (12 m aukščio mūrą), elevatorių ir kt. Pasak amžininkų, šis bravoras, veikęs iki 1941 m., virė geriausią alų Lietuvoje. Ačiū Revuonos upeliui už jo nepaprastą vandenį! Alus buvo tiekiamas ir užsienio šalių ambasadoms Lietuvoje.
O Antaninėms geriausio putokšlio statinaitė su paauksuotais lankais iškeliaudavo prezidentui Antanui Smetonai. B. Šakovo alaus barai putojo Laisvės alėjoje Kaune ir Alytuje. Sklandė legendos, kad bravorą saugojo liūtas, o iš tiesų savininkas turėjo didelį šunį senbernarą.
Aludaris, skirtingai nuo kitų savo tautiečių, kurie kartais būdavo šykštūs, turėjo dosnią širdį. Po darbo darbininkus pavaišindavo alumi, o Prienuose surentė Šaulių namus. Nelemtas karas viską pakreipė tragiška linkme. Vokiečiai, kaip ir galima nujausti, B. Šakovo šeimą suėmė, o bravorą pavertė griuvėsiais. Tiltas po karo buvo atstatytas, o bravoro griuvėsiai išardyti. Tuometė miesto valdžia nepalaikė bravoro atkūrimo idėjos ir tuo mikliai pasinaudojo Utena.
Po karo gyvenimas vertėsi aukštyn kojomis. Kaip ir visa Lietuva, Prienai nukentėjo nuo represijų ir genocido. Neliko nepastebėti ir laisvės simboliai bei paveldas. Nugriautas Kęstučio paminklas, iš senųjų žydų kapinių išvežti antkapiniai paminklai. Buvusių evangelikų liuteronų bažnyčios vietoje išdygo mokykla ir vyko kiti sovietiniai pokyčiai. Tačiau laisvės troškimas nemiršta. Tik atgavus nepriklausomybę ant Nemuno kranto vėl iškilo bronzinis Kęstučio paminklas. Pažymėta ant Nemuno kranto buvusios Žiburio gimnazijos vieta, išaiškintos laisvės kovų atminimo vietos, laisvės kovotojams pastatyti paminklai.
Muziejuje – įžymybių ekspozicijos
Muziejus yra ta vieta, kur iš pirmų lūpų gali sužinoti apie visas miesto įdomybes ir paslaptis, o gal kai ką ir išmokti. Prienų krašto muziejui vos 20 metų. Kai muziejus kūrėsi, seni rakandai jau buvo išsidalinti, todėl jis paėmė kitą kryptį – kraštą parodyti per savo įžymius žmones, amatininkus. Poetas ir tautos žadintojas Justinas Marcinkevičius, KGB nužudytas kunigas Juozas Zdebskis, filosofas Antanas Maceina, dvasininkas, politikas ir žemės ūkio ministras Mykolas Krupavičius, partizanų vadas Juozas Lukša Daumantas – tai Prienų istorijos dalyviai, kuriuos žino visa Lietuva.
Šiuo metu kaip tik įrenginėjamos įžymybių ekspozicijos. Justino Marcinkevičiaus ir jo žmonos daiktai (apie 5 tūkst.), Mato Šalčiaus batai ir lagaminas, Juozo Lukšos Daumanto vestuvinis kostiumas – tai tik keletas saugomo palikimo eksponatų. Atskira ekspozicija skirta genocidui ir tremčiai. Prieniškis daktaras Brundza gelbėjo žydus iš Kauno geto. Apie jo išgelbėtą žydaitę Lidą vokiečių kilmės kompozitorius Geistas yra sukūręs operą „Aš girdžiu muziką“. Vėliau vokiečiai kompozitorių sušaudė.
Pirmoji muziejaus ekspozicija skirta laisvės kovotojams atminti. Prienų apylinkėse veikė „Tauro“ ir „Dainavos“ apygardos. Moksleiviai gali vesti pamokas savo draugams su įvairiomis užduotimis informaciniuose terminaluose, kurių atsakymus patys suranda. Atkurtos kovų vaizdų detalės, išlikę partizanų daiktai. Metų pabaigoje bus atidaryta ekspozicija, skirta tremčiai. Prienų krašte nužudyta ir išvežta į lagerius beveik 3 tūkst. žmonių. 
Audimas – kaip vaistai
Prienų kraštas neįsivaizduojamas be audėjų. Jos tiesiog įaugusios į šią žemę. Prieš dešimtmetį, pasak muziejininkių, visuose Jiezno Lelijų gatvės namuose tauškėjo staklės. Šiandien čia vis dar energingai audžia 79 metų Bronelė Urlikienė. Ji yra išaudusi tautinius kostiumus pirmajai nepriklausomos Lietuvos dainų šventei pagal Liaudies kultūros centro užsakymą ir tebeaudžia iki šiol. Jei tik koks sudėtingesnis audinys, specialistai kreipiasi į Bronelę.
Trakų jaunavedžių saloną puošia šios audėjos rankų darbo kilimas, surištas iš 346 m jos išaustų juostų. Darbščioji amatininkė sako, kad audimas jai kaip vaistai – atsisėdusi į stakles užmiršta visus skaudulius ir liūdesį. Tik apgailestauja, kad neturi kam perduoti savo amato, nes visi šiais laikais nori greito rezultato, o čia reikia kantrybės, susikaupimo ir ilgo proceso prie staklių.
Prienų krašto audėjų darbai ir tautiniai kostiumai muziejuje atsiskleidžia visu savo grožiu ir raštų įvairove. Mirusių audėjų kolekcijas artimieji padovanoja muziejui. O jei kas nori išmokti austi juostas, tai laukia staklės ir patyrusi audėja Marija. Vis dėlto rinktinėms juostoms reikia atkaklumo, o pintines išmoksta austi ir vaikai. Irena Gedminaitė iš Pakuonio – sodų meistrė, daug jų yra padovanojusi muziejui ir gali šio amato pamokyti visus norinčius.
Kunigo lova ir duonos kelias
Suvalkiečių svetainėje nustebina aukšta lova, pagaminta pagal retą intarsijos techniką – ornamentai yra sukurti iš skirtingos medienos. Manoma, kad ši prabangi lova iš Suvalkijos gali būti kunigo. Kambariai neperkrauti, stengiantis sukurti autentišką dzūkiškų ir suvalkietiškų kambarių aplinką. Daugiau darbų yra saugoma muziejuje ir ekspozicijos keičiamos. Daugiausia lankytojų sulaukianti edukacija „Duonos kelias iki stalo“ jau užsakyta iki gruodžio mėnesio. Duona kepama du kartus per savaitę.
Muziejininkės ją kepa pagal savo krašto senolių tradicijas. Miltus sumala prieš kepimą, raugina ir minko apie 40 min., kol nugara išrasoja, todėl duonelė labai skani ir visi nori jos paslaptis įminti bei namo išsivežti. Išmokti šiame muziejuje gali ir daugiau: riešines puošti, siuvinėti, lieti žvakes, popierių gaminti, kaukes daryti, kiaušinius marginti, viską ką darė senoliai.
Žaidimai ir meistrai
Šeimos su mažyliais stabteli prie spalvingos vaikų žaidimų aikštelės Stadiono gatvėje. Sūpynės – tarsi pasakų nameliai. Patinka visiems. Šalimais teniso kortai. Tereikia užeiti į sporto centrą rakečių – ir sėkmingo žaidimo. Papietauti – „Tango Pizza“. Labai jauki ir šiuolaikiška. Maistas įvairus. Trinta baravykų sriuba ir troškintas karpis tiesiog tobuli. Čia pat „Išlaužo žuvis“, tad Prienuose galėtų būti ir žuvų restoranas.
Per didelio lango stiklą ritosi lietaus virvelės, mirgėjo šviesoforai ir vienu metu pasijutome tarsi moderniame miesteJiezno aikštėje, apie 1930 m.. O kas pasakys, kad yra kitaip? Miestas keičiasi ir ieško laimės formulės sau ir kitiems. Juk visada norisi dar geriau.
Kai išėjęs pabandžiau užsivesti automobilį su pulteliu, jis niekaip neveikė. Teko lupti dureles. Mašiną buvo sutvarkę Vilniaus meistrai. Čia supratau, kad mažas miestelis turi ir daugiau privalumų.
Ką aplankyti pakeliui:
Prienų rajonas – piliakalnių žemė. Suskaičiavau 23. Tad yra kur kojas pamiklinti.
Stakliškėse stovi vėlyvojo baroko mūrinė bažnyčia, pastatyta XVII a. Galima padegustuoti „Stakliškių midaus“ (užsisakyti iš anksto).
Jiezno bažnyčia – baroko stiliaus, stačiakampio plano, pastatyta XVI a.
„Šilavoto davatkynas“ – Prienų muziejaus filialas. Čia norisi pabūti. Yra sakralinių ir buities daiktų muziejėlis.
Visuomenės harmonizavimo parkas – moderni erdvė geram poilsiui.
