Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio paminklui ir kariniam miesteliui Prienuose – 80 metų
Nuo 1933 m. greta Prienų, į šiaurės rytus nuo miesto, Nemuno pakrantėje, vyko karinio miestelio statybos, kurios tęsėsi iki 1939 m.
Pagal 1936 m. Krašto apsaugos ministerijai priklausiusių teritorijų ir statinių inventorizacijos medžiagą, Marijampolės apskr., Prienų miesto, Krašto apsaugos ministerijos žemės planą, Prienų karinis miestelis užėmė 20 ha ir 22 arus. Plane užfiksuota: kareivinės, valgykla su virtuve, ligoninė, skalbykla, arklidė, intendantūros, ginklų, trys gurguolių sandėliai, du maisto sandėliai, maisto rūsys, amunicijos, kapsulių, šovinių, pašarų sandėliai. Plane pažymėti 5 šuliniai, tačiau dar nėra vieno kareivinių korpuso, vandens bokšto ir dar keleto statinių. Viso plane užfiksuota 18 statinių, iš kurių 12 mūriniai, likusieji – mediniai.( LCVA, f.512, ap. 1, b.18, l. 40.)
Karinis miestelis buvo suprojektuotas pagal tradicinius tokiems objektams stačiakampio planavimo principus: vieni statiniai išsidėstę pietvakarių – šiaurės rytų, kiti – šiaurės–vakarų – pietryčių kryptimis. Į šiaurę nuo karinio miestelio plytėjo pratybų laukas. Į šlaito viršuje esančią miestelio teritoriją kyla Vilkutaičio-Keturakio gatvė, o jo viduje praeina stačiakampiu principu pravestos gatvės, buvę vidiniai pravažiavimai.
Tarpukariu Prienuose dislokavosi Antrosios pėstininkų divizijos 5-asis pėstininkų DLK Kęstučio pulkas ir 3-čiojo artilerijos pulko 3-čioji grupė.
1937 m. lapkričio 14 d. atidengtas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio paminklas, sukurtas Ausiejaus. Jis stovėjo ant aukšto pjedestalo, jo paviršius buvo imituotas granitu. Paminklo aukštis – 9 m. 90 cm. 1954 m. paminklas sovietų armijos nugriautas. Kęstučio paminklas buvo griaunamas prie traktoriaus „Staliniec“ prikabintu lynu. Jam nutrūkus jis negailestingai buvo daužomas kūjais. Visi suniokoto paminklo likučiai sumesti į iškastą griovį ir užversti žemėmis.
Sovietmečiu teritoriją naudojo sovietų kariuomenės daliniai. Buvo pristatyta daug naujų pastatų, daugiabučių gyvenamųjų namų kariškiams, karinio miestelio teritorija gerokai išsiplėtė.
1988 m. prasidėjo Kęstučio paminklo atkasimo darbai. Prie šių darbų prisidėjo daug žmonių tuometinis rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Vytautas Maruškevičius, miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius. Visais paminklo atstatymo ir finansiniais klausimais rūpinosi žurnalistė A. Aleksėjūnienė ir jos suburtas vienuolikos žmonių komitetas.
Pagal skulptoriaus G. Kamarausko idėją ir modelį ( rėmėsi išlikusiomis senojo paminklo nuotraukomis) naują paminklo skulptūrą liejo J. Valūnas, „Centrolito“ gamyklos meistras. Postamentą betonavo A. Laukaitis, L. Liaudanskis, B. Trakymas.
1990 m. vasario 16 d. įvyko iškilmingas „prisikėlusio“ Kęstučio atidengimas. Paminklą atidengė 5-ojo Kęstutėnų pulko puskarininkis V. Mačiulis. O iškilmingų svečių pasisakymų, kaip ir anuomet prieš 80 m. netrūko.
Poetas Justinas Marcinkevičius tuomet sakė: „Jūs, mieli žemiečiai, atkasėte daugiau negu Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Kęstučio paminklą. Jūs atkasėte savo nepriklausomybę, laisvę, atmintį, iškėlėte jas ant Nemuno kranto, kad visi, kas važiuos ar eis pro šalį matytų ir žinotų, jog čia gyvena žmonės, kurie iš savo tautos garbingos praeities semiasi jėgų ir stiprybės (…)“
Norėtųsi baigti šiais prasmingais poeto pasakytais žodžiais, tačiau prisiminkime ką apie Kęstučio paminklo atidengimo iškilmes rašė spauda prieš 80 metų.
1937 m. lapkričio 19 d. „Karys“ Nr. 47 (974)
„Reikšmingos iškilmės Prienų įguloje“
Lapkričio 14 d. Prienuose įvyko nors ir kuklios, tačiau labai reikšmingos, nepaprastai nuteikusios ne tiktai Prienų įgulos karius, bet ir vietinę visuomenę iškilmės. Tą dieną buvo pašventintos naujosios Prienų įgulos kareivinės ir pačių kęstutėnų savo iniciatyva ir jėgomis pastatytas pulko šefo D. L. K. Kęstučio paminklas.
Jau iš pat ryto miestas buvo pasipuošęs vėliavomis, o iš artimesnių ir tolimesnių apylinkių gausiais būriais į Prienus traukė vietiniai žmonės.
Šios dienos iškilmių programa prasidėjo įgulos karių pamaldomis Prienų parapijos bažnyčioje. Į iškilmes atvyko kariuomenės vadas gen. št. plk. Raštikis , II pėst. divizijos štabo viršininkas gen. št. plk. Griganavičius, karo butų viršininkas plk. inž. Barzda-Bradauskas, plk. inž. Šimoliūnas, pulkų vadai: plk. Tumas, gen. št. plk. Čepauskas, gen. št. plk. Gaušas, l. e. pulko vado p. plk. ltn. Giedraitis. Iškilmėse taip pat dalyvavo, kaip svečiai, ir Prienų miesto, gimnazijos ir atitinkamų įstaigų atstovai. Pamaldas laikė kun. Statkevičius, o pamokslą pasakė parapijos klebonas prel. Valaitis.
Po pamaldų į šventinimo iškilmes su orkestru nužygiavo ne tiktai pamaldose dalyvavę įgulos daliniai, bet ir nemaža prieniškių minia. Kariai atitinkamai išsirikiavo kareivinių kieme, kur buvo leista ir gausiai prisirinko žmonių. Šventinimo apeigos prasidėjo kariuomenės vado sutikimu. Toliau žodį tarė 5 pėst. pulko vadas gen. št. plk. Čepauskas, trumpai ir vaizdžiai nušviesdamas Prienų įgulos įsikūrimo eigą ir pulko šefo D. L. K. Kęstučio paminklo pastatymo aplinkybes. Čia pulko vadas pažymėjo, kad sąryšyje su kariuomenės vadovybės pertvarkyta mūsų kariuomenės dislokacija, Prienuose įkurta atitinkama įgula, kuriai nuo seniau jokios krašto apsaugos ministerijos būstinės nebuvo. Naujųjų kareivinių statybos darbai pradėti 1935 m. birželio 15 d., o tų pačių metų spalio 14 d. į Prienus jau atvyko atitinkami pėstininkų ir artilerijos daliniai. Naujosios įgulos daliniai apsigyveno vietinių gyventojų butuose, o tas sudarė kaip kariams, taip ir gyventojams tam tikrų nepatogumų.
Į naująsias, nors dar nevisiškai baigtas, kareivines pereita 1936 m. gegužės 30 d., o netrukus. buvo priimti šį rudenį. Baigdamas apie įgulos įsikūrimą, gen. št. plk. Čepauskas pabrėžė, kad kariuomenės vadovybė Prienų įgulos daliniams suteikė kultūringas gyvenimo ir geras darbo sąlygas, pareikšdamas už tai kariuomenės vadui nuoširdžią padėką ir pažadėdamas, kad kariai stengsis vadovybei atsilyginti savo kuo geriausiu darbu.
Dėl jau minėto paminklo statybos, pulko vadas pažymėjo; kad tai buvo pačių Prienų įgulos karių iniciatyva, kuriai vadovavo įgulos viršininkas plk. ltn. Žulys. D. L. K. Kęstučio paminklas buvo pradėtas statyti 1936 m. rugpjūčio 5 d., o baigtas š. m. lapkričio 10 d. Paminklo projekto autorius ats. grandinis menininkas p. Ausiejus. Paminklas gelžbetoninis, paviršius imituotas granitu. Paminklo statymo darbai buvo vykdomi ūkiu būdu. Paminklo statybai išleista 2.290 lt. 95ct. Paminklas pastatytas daugiausia vietinės įgulos karių lėšomis; gauta aukų (305 lt.) ir iš vietinių gyventojų.
Baigdamas pranešimą, pulko vadas prašė kariuomenės vadą leisti naująsias kareivines ir paminklą pašventinti. Šventinimą atliko prel. Valaitis, kun. Martišiaus ir kun. Abraičio asistuojamas. Prieš šventinimą prel. Valaitis tarė gražų reikšmingą žodį. Po pašventinimo žodį tarė kariuomenės vadas gen. št. plk. Raštikis:
„Susirinkome būti liudininkais šio iškilmingo akto, per kurį bažnyčios atstovas Aukščiausiojo vardu pašventino šias naujas Prienų kariškosios įgulos kareivines ir šį gražų 5- tojo pėstininkų didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pulko Šefui paminklą.
Šia iškilminga proga aš linkiu, kad šiame gražioje vietoje ir apylinkėje įsteigtame mūsų jaunuolių kariškojo lavinimo centre, šiose kareivinėse, visada viešpatautų griežta drausmė ir kartu graži lietuviška darbo, vienybės ir kultūriško gyvenimo nuotaika; kad šiose kareivinėse ilgesnį ar trumpesnį laiką dirbę ir gyvenę kariai iš čia išeitų ne tik kariškai pamokyti, bet ir visais atžvilgiais daugiau išauklėti, kad paskiau jų atsiminimuose šios kareivinės visada primintų jiems ne niūrias, bet linksmas gražias, saulėtas ir naudingai praleistas dienas; kad mūsų jaunuoliai ir atsargos kariai kareivinių ne bijotų, bet į jas veržtųsi. Aš tikiu, kad tik taip ir bus.
O šis labai gražus karių pastatytas paminklas bus ne tik Prienų miesto, šių kareivinių ir Nemuno krantų papuošalas, bet be jokių abejonių bus visiems čia gyvenantiems kariams ir visuomenei ir didelis tautiškai kariškojo auklėjimo akstinas, nes jis visą laiką kiekvienam į jį žiūrinčiam sakyte sakys, kad kiekvienas lietuvis, o pirmiausia karys, savo tėvynę turi taip mylėti ir ją ginti, kaip narsusis Kęstutis mylėjo ir gynė, ir kad visi mes savo būdo ir dvasios savybėmis turime būti tokie kilnūs ir garbingi, kaip mūsų pulko šefas, Didysis Lietuvos kunigaikštis Kęstutis buvo.
Už šį atliktą labai gražų ir naudingą darbą aš dėkoju pulko vadovybei, šio paminklo iniciatoriams, autoriams, statytojams ir visiems vienu ar kitu būdu prie šio darbo prisidėjusiems arba jį parėmusiems.
Visų mūsų nuoširdus dėkingumas te prisideda prie jūsų tikrai užsitarnauto pasitenkinimo ir pasididžiavimo, atlikus gražų, naudingą ir garbingą darbą.“
Po kariuomenės vado kalbos buvo sugriežtas Tautos himnas, po jo už mūsų Vyriausįjį ginkluotų jėgų Viršininką Respublikos Prezidentą Antaną Smetoną, už vyriausybę ir vadovybę skardūs „valio“ didingai nuaidėjo miškuotais panemuniais.
Toliau ėjo paradas. Pro kariuomenės vadą, aukštuosius karininkus ir visus kitus svečius Prienų įgulos daliniai praėjo darniu, vieningu žingsniu, o rudens vėjų nugairinti, sveiku rausmeniu pasipuošę karių veidai švytėjo bendro laimėjimo ir kariško džiaugsmo nuotaika.
Po parado buvo apžiūrimos naujosios kareivinės, o kiek vėliau įgulos karininkų ramovėje prasidėjo kariuomenės vadovybei ir svečiams surengti bendri pietūs, kurių metu buvo nuoširdžiai pasidalinta dienos iškilmių įspūdžiais, pasidžiaugta Prienų įgulos gražiu, kultūringu įsikūrimu ir pavyzdžiu plačiajai visuomenei. Kariuomenės vadas gen. št. plk. Raštikis savo kalboje pabrėžė dvi pagrindines mintis: gražios iniciatyvos naudingumą ir kariškos stiprybės reikalą. Gražios iniciatyvos pavyzdys– esąs tik ką pašventintas kęstutėnų šefo paminklas. Ši iš pačių kęstutėnų karių tarpo kilusi iniciatyva nebuvusi palaidota, kaip kad kartais gyvenime esti, bet, pulko vadovybei pritariant ir vadovaujant, buvo gražiai realizuota. Tai esanti kilni pagarba savo pulko šefui, tai gražus pačių savo įgulos papuošimas. Kariuomenės vadas pažymėjo, kad šios iniciatyvos akivaizdoje galima drąsiai pasakyti, kad kęstutėnams iniciatyvos, pasiryžimo ir ištvermės tikrai netrūks visuose jų darbuose taikos ir ypačiai karo metu.
Dėl kariškosios stiprybės reikalo buvo pažymėta, kad visa kuriama, statoma ir ruošiama ne kam kitam, o tik savo nepriklausomybei ginti.
„Šiais labai neramiais laikais, kada daug kur pasaulyje ir net Europoje dunda artilerijos pabūklai, vaitoja lėktuvų bombarduojami miestai, kada nėra tikros garantijos dėl ramaus rytojaus, kada tuo yra ypatingai susirūpinęs visas pasaulis ir didieji jo galiūnai, būtų didžiausias nusikaltimas prieš istoriją ir būsimas kartas, jei mes sėdėtume sudėję rankas, nieko neveikdami ir tik drebėdami iš baimės. Taip pavojaus nepašalintume. Turi būti kaip tik atvirkščiai: visa tauta ir kariuomenė turi būti iš anksto paruoštos savo tėvynės laisvę ir nepriklausomybę ginti. Juo geriau pasiruošime sunkiai valandai, tuo lengviau bus tą valandą ginti savo teises. Štai yra visų mūsų darbų ir rūpesčių pateisinimas.“
Baigdamas savo kalbą, kariuomenės vadas pareiškė džiaugsmą visais įgulos karių nuveiktais darbais, jų gražiais santykiais su visuomene, pabrėždamas, kad 5 pėst. D. L. K. Kęstučio pulkas yra tikrai pasiryžęs vykdyti savo labai griežtą baisų ir kilnų vėliavos šūkį: „Krauju ir mirtimi nelaimėje tėvynę vaduoti“.
Prienų miesto burmistras p. Greimus savo žodyje pažymėjo gražų savosios įgulos karių pavyzdį, kurį jie parodė savo būstinės susitvarkymu, savo rajono ir visos Prienų apylinkės papuošimu– gražiu paminklu, kuo iki šiol miestas tikrai dar negalėjo pasigirti.
Paskiausiai nuoširdžiu, trumpu žodžiu visiems padėkojo Prienų įgulos v– kas plk. ltn. Žulys. Vakare karininkų ramovėje įvyko jaukus, nuotaikingas pasilinksminimas.
Baigiant reikia pasakyti, kad Prienų įgula yra žymus kultūrinis, patriotinis ir karinis veiksnys šioje apylinkėje. Šios dienos iškilmės ir naujasis paminklas tą įgulos reikšmę dar daugiau sustiprino.“
Džiugu, kad artėjant jubiliejui Prienų rajono savivaldybė savo lėšomis paminklą atnaujino.
Informaciją parengė Prienų krašto muziejaus vyr. fondų saugotoja Ernesta Juodsnukytė