„Darbų visokių prisikaupę, ūkinių tokių – ko nepadarai per visą sezoną, dabar tenka daryti“, – po čempioniško sezono finišo „Hoptrans-Sirenų“ treneris Linas Šalkus atostogas pradėjo tvarkydamas kasdienius reikalus. Šioje komandoje žaidžia prieniškė Livija Sakevičiūtė, o treneriu dirba ir kitas prieniškis – Ričardas Maceina.
Tai jis gali daryti ramia širdimi – atvedęs lygos vidutiniokes („Hoptrans-Sirenos“ reguliarųjį sezoną baigė 4 vietoje) ant aukščiausio garbės pakylos laiptelio, jis nušluostė nosį savo kolegoms, kurių treniruojamos komandos „ant popieriaus“ atrodė kur kas galingiau ir buvo laikomos favoritėmis: praėjusių metų čempionė „Utena“ liko it musę kandusi ir po finalo serijos atsistojo ten, kur po reguliariojo sezono stovėjo „Hoptrans-Sirenos“, o Marijampolės „Sūduvai“ teko pasitenkinti sidabriniu medalių spindesiu. Tačiau savo nuopelnų komandos strategas nesureikšmina – kiekviename interviu jis pabrėžia, jog ne jis, o merginos aikštelėje padarė visą darbą.
Vis dėlto veiksnių, vedusių čempionėmis tapusias „Sirenas“ į pergalę, buvo ne vienas. Be to, fizinio rengimo treneris Marius Vadeikis sugebėjo išsaugoti merginas finalo serijai kupinas jėgų ir pasistengė, kad optimaliausią sportinę formą jos įgytų atsakingiausiu metu.
Įsipareigoti neskuba
Atostogaudamas L. Šalkus krepšinio nepamiršta. „Domiuosi kiekvieną dieną, negaliu be krepšinio – tai kaip liga“, – teigia vyras. Vasarą, kaip ir praėjusiais metais, jis rengiasi savo žiniomis dalytis krepšinio stovykloje Palangoje. „Negali poilsis būti visiškai pasyvus“, – tarstelėja.
Tačiau dėlioti kito sezono planų treneris neskuba. Jo sutartis su LMKL čempionių komanda baigiasi. Klubo vadovai kvietė strategą sėsti prie derybų stalo, tačiau šis paprašė duoti laiko atsikvėpti. „Kirpykloje tris mėnesius nesu buvęs. Taigi apie ką mes galime šnekėtis? Vakar pagaliau nusikirpau. Jau man žaidėjos sakė: „Treneri, kada jūs eisite į kirpyklą?“ Pas bet ką nesikerpu – turiu savo kirpėją ir einu. Bet vis nebuvo laiko“, – tęsia L. Šalkus. Išsidabinti į auksinio sezono iškilmes treneris taip ir nespėjo, pas savo kirpėją pagaliau rado laiko apsilankyti prabėgus savaitei po LMKL sezono uždarymo.
Čempioniškai sezoną užbaigęs L. Šalkus neslepia, kad pasiūlymo sulaukė jau ne vieno. Bet nė vieno jų taip pat neskuba priimti: „Pasiūlymų nesivaikau – bėgsi nuo vilko, užbėgsi ant meškos. Mes, treneriai, puikiai žinome, koks mūsų darbas – čia laimėjai, čia… Gal kam nors reikia garbės, man jos nereikia. Noriu ramiai dirbti tai, ką moku. Džiaugiuosi, kai mano merginos pakliūva į rinktinę, smagu, kad ko nors išmokai, kad kas nors tave prisimena. Į vyrus žiūri ir matai, kaip Mindaugas Kuzminskas, kuris pas tave žaidė, šiandien rungtyniauja, Renaldas Seibutis, Martynas Gecevičius… Džiaugiuosi, kad jiems gerai sekasi. Taip pat ir merginos.“
Žavesys prieš jėgą
LMKL L. Šalkus dirba šeštus metus. Vyrų krepšiniui atiduota gerokai daugiau. Vien Vilniaus „Sakalų“ komandoje jis praleido dešimtmetį. Kodėl palikęs vyrus ėmėsi treniruoti moteris? Pirmiausia suviliojo nauja patirtis ir iššūkiai Lietuvos moterų rinktinėje – pakviestas tuomečio rinktinės vyriausiojo trenerio Algirdo Paulausko, tapo jo asistentu. Ėmėsi treniruoti Lietuvos studenčių komandą, su kuria dalyvavo universiadoje. Netrukus sulaukė ir pasiūlymo burti Kaune stiprią moterų komandą. „Taip ir pradėjau dirbti su moterimis. O ar vyrus, ar moteris treniruoti, kaip sakė Garastas, skirtumo didelio nėra: kamuolys tik mažesnis, taisyklės tos pačios, krepšys tas pats“, – šį gyvenimo kelio posūkį prisimena treneris.
Vis dėlto skiriasi ir daugiau dalykų. Moterų psichologija – kietas riešutas, kurį perkąsti treneriui sudėtinga. „Tiek gyvenime, tiek krepšinio aikštelėje. Vyrui gali piktesnį žodį pasakyti, nusikeikti. Būna, kad aš ir su moterimis taip pasielgiu, bet paskui stengiuosi atsiprašyti“, – atvirai kalba treneris. Ir kaip čia nepratrūksi, kai, pasakoja, kartais ir dešimt kartų pakartojus vis tiek nesupranta, ką ir kaip reikia daryti. „Aš noriu toliau į priekį eiti, o mes trypčiojame vietoje, tą patį mokomės. Kad ir per rungtynes: paimi lentą, ją pasuki taip, kad joms būtų patogu, parodai, kad tu stovėsi čia, tu čia. Išeina į aikštę ir visai į kitas vietas sustoja… Ką jos galvoja sėdėdamos ant suolo, nežinau…“ – tai, kas liko už čempioniško sezono uždangos, praskleidžia komandos vairininkas.
Bet, kaip sakoma, čempionai neteisiami. Ir jeigu kartais svaidomi žaibai padėjo rasti čempionišką kelią, vadinasi, tas kelias buvo teisingas. „Būtų nerėkęs, būtume netapusios čempionėmis“, – akmens dėl kartais prasiveržiančių trenerio emocijų užantyje nelaiko naudingiausia finalo serijos žaidėja tapusi „Hoptrans-Sirenų“ lyderė Santa Okockytė.
Tad kuo žavus moterų krepšinis, kad už nugaros paliko gerokai populiaresnes vyrų batalijas? „Moterimis žavus, – šypsosi treneris. – Krepšinį žaidžiančios moterys gražios. Ir ne tik jį – visas sporto šakas. Kad ir kokia būtų sporto šaka – kultūrizmas, krepšinis, tinklinis ar sunkioji atletika, kiekviena savaip graži. Gal elegantiškiau krepšinį žaidžia moterys. Vyrai kiečiau, šiurkščiau.“
Tačiau moterų žavesys nenustelbia jėgos grožio. Vyrų krepšinio čempionių treneris ilgisi: „Jeigu atvirai, ilgiuosi kiekvieną dieną. Bet gal, kita vertus, ir gerai: čia sėdi sau ramiai, kol jos nubėga, kol sumąsto, pailsi, nereikia tiek daug nervintis, nėra tiek daug įtampos. Sunku pasakyti, kas geriau. Bet vis tiek vyrų krepšinis yra vyrų.“
Lietuviškos „Sirenos“
Lietuvos čempionių gretose – nė vienos legionierės. „Kiek aš jų vežiau anksčiau, nepataikau“, – legionierėmis nusivylęs komandos strategas. Į savo treniruojamą komandą jis kvietėsi ir Estijos rinktinės žaidėją, ir ukrainiečių, ir baltarusių, ir serbių, ir juodaodžių, tačiau visos jos nepateisino lūkesčių. „Gal jos mano, kad čia bananų respublika? Niekas nemoka žaisti, nieko nesupranta. Atrodo, tokia šalis kaip Serbija idealiai žaidžia, bet atvažiuoja… Iš Serbijos turėjome krepšininkę, žaidėme su Šiaulių „Rūta“, mano legionierė nė vieno taško neįmetė, o Šiauliai nulį pergalių visą sezoną turėjo! Tai kam man tokia legionierė reikalinga? Man 8-as ar 9-as žmogus daugiau įmeta“, – nusivylimais dalijasi treneris.
Legionierė, anot jo, reikalinga tokia, kuri būtų visa galva geresnė už klube rungtyniaujančią lietuvę. Lygiai taip pat lietuvės, tapusios legionierėmis, turi pranokti vietines žaidėjas. Todėl L. Šalkus skeptiškai vertina ankstyvą krepšininkių norą išvykti į užsienį, nepaisant savo galimybių ir pasirinktos komandos lygio. Norint rungtyniauti užsienio klubuose, pirmiausia kaip žaidėjai reikia subręsti ir užaugti Lietuvoje. „Dabar S. Okockytė gali važiuoti. O praėjusį sezoną rinktinėje jai nesisekė, sezonas buvo nekoks. Dabar ji – Lietuvos čempionė, surinko taškų vidurkį, pripažinta geriausia finalo žaidėja. Prašau – dabar ji jau bus prekė. Krepšininkė turi užaugti kaip žaidėja. O ne per vienerias rungtynes įmesti 20 taškų ir valio – rytoj važiuoju į Norvegiją, Švediją ar Daniją…“ – kad komandos lydere tapusi ir šį sezoną sužibusi S. Okockytė turėtų sulaukti dėmesio vertų pasiūlymų, neabejoja treneris.
Ar čempionės taps paklausiomis „prekėmis“ krepšinio rinkoje? „Nemanau, gal viena kita. Vienos rankos pirštais suskaičiuotume. Nieko nenoriu įžeisti… Viena Santa išsiskyrė, buvo lyderė. Aš jų nenuvertinu, bet man atrodo, kad reikia padaryti didelį žingsnį. Nekalbu apie jaunesnes – Klaudiją Serkevičiūtę, Liviją Sakevičiūtę. Jos gal mažiau žaidė, bet jau yra rinktinės (U-18 – aut. past.) žaidėjos“, – sako L. Šalkus.
sportas.info informacija
