„Istorikų ir kolekcininkų draugija“ kartu su partneriais įgyvendino projektą – „Veiverių mokytojų seminarijos įamžinimas elektroninėje erdvėje“, kurios pagrindinis tikslas vienoje vietoje pateikti informaciją apie seminariją baigusias asmenybes (veiveriums.lt).
Esminis seminarijos nuopelnas – seminarijoje suformuotos asmenybės ženkliai prisidėjo prie modernios Lietuvos kūrimo. Pristatome seminaristus, kurie gimė arba dirbo Prienų krašte.
Juozas Brundza gimė Kampinių kaime, Prienų rajone 1870 m.
Svarbūs biografijos faktai
Mokėsi Marijampolės gimnazijoje.
Studijavo Maskvos universitete mediciną.
1900 m. baigęs studijas universitete, atvyko į Prienus, kur iki mirties dirbo gydytojo darbą.
1905 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją.
1905 m. Prienų apylinkių įgaliotas, vyko į Seimą. Parvažiavęs iš Vilniaus, Prienuose organizavo mitingą ir ragino neklausyti caro valdininkų, steigti lietuviškas mokyklas, nesikreipti į rusiškas įstaigas, sudaryti valdžią iš savo žmonių – lietuvių. Už dalyvavimą 1905 m. revoliucijoje buvo suimtas ir kalintas.
1915 m. J. Brunzda, manytina kartu su šeima, pasitraukė į Maskvą, vėliau Kalugą. Sugrįžęs į Lietuvą ir vėl aktyviai įsitraukė į miesto gyvenimą.
1918-1919 m. buvo Prienų miesto burmistru, tarybos nariu.
Nuo 1919 m. dėstė higieną Prienų „Žiburio“ gimnazijoje.
1921 m. J. Brundza įkūrė „Artojo“ kooperatyvą. Norėjo steigti ūkininkų mokyklą, tačiau nesulaukė pritarimo.
Vokiečių okupacijos metais savo bute slėpė žydų Šakovų šeimą, gelbėjo kompozitoriaus Geisto žmoną žydaitę Lydą Bagrianskytę-Geist, kilusią iš Prienų.
Pokario metais J. Brundza gydė ir partizanus. Be to, reikalavo iš valdžios, kad partizanų kūnai nebūtų guldomi patyčioms turgaus aikštėje.
Apdovanojimai, įamžinimas
Juozo Brundzos vardo gatvė yra Prienuose.
Juozas Brundza yra pripažintas pasaulio teisuoliu – žydų gelbėtoju.
Apie Veiverių mokytojų seminariją
Veiverių mokytojų seminarija veikė nuo 1866 iki 1918 m. Tai pirmoji lietuvių mokytojų rengimo įstaiga ir vienintelė tuo metu, kurioje buvo mokoma lietuvių kalbos. Apie 100 seminaristų buvo knygnešiai. Seminariją baigė daugiau nei 1000 asmenų. Kuriantis Lietuvos kariuomenei, apie 100 baigusiųjų įstojo savanoriais į Lietuvos kariuomenę, iš kurių didžioji dalis tapo karininkais, tame tarpe pulkininkais ir generolais. Seminaristai išleido daugiau nei 70 vadovėlių mokykloms. Seminariją baigė nemažas skaičius tarpukario Lietuvos politikų (ministrai, steigiamojo seimo nariai ir t.t.).
