Prieš šimtą metų, 1920 m. balandžio 12 d. Juodbūdžio kaime, Veiverių valsčiuje, Marijampolės apskrityje (dabartiniame Prienų rajone) gimė vyriausias ūkininkų Onos (Vilkaitės) ir Simano Lukšų sūnus Jurgis, pasirinkęs Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Laisvės kovotojo kelią.
Antano Lukšos prisiminimuose brolis Jurgis išliko tvirtai sudėtas, aukštas, išraiškingo dailaus veido vyras, vešliais „gerbėtais” plaukais, linksmo būdo, greitakalbe betarpiškai bendraujantis su žmonėmis, kaip ir visi broliai, dainuojantis sodriu baritonu. Visi Lukšų šeimos vaikai nuo mažens tėvų buvo mokomi darbštumo, tad trykštantis energija Jurgis visuomet buvo nuoširdus pagalbininkas ne tik tėviškės ūkyje. Jurgis ir brolis Juozas, gimęs 1921 m. kartu pradėjo lankyti ir 1932 m. baigė Mozūriškių pradžios mokyklą, 1936 m. – Veiverių keturmetę progimnaziją, kur įsitraukė į ateitininkų organizacijos veiklą; 1940 m. baigė Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją. Tais pačiai metais įstojo ir studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete – Jurgis buvo pasirinkęs Mechanikos fakultetą, nes buvo gabus tiksliesiems mokslams, ypač matematikai. Jurgis studijas buvo užbaigęs, tik diplominis darbas liko be pabaigos.
1943 m. vasaros įvykiai, aprašyti Juozo Daumanto (Lukšos) knygoje „Partizanai“. 1943 m. rugpjūtis. Po javų nuėmimo Jurgis pamiškėje „skuto” ražieną. Priartėjus prie miško, arkliai ėmė prukšti, baidytis. Staiga iš už krūmo išlindo žmogysta, pasisveikino rusiškai „Bog pomoč“, atsisėdo ant arimo ir ėmė pasakoti savo istoriją. Pasirodo, tai buvo Raudonosios armijos karys rusas Vasilijus Osokinas, nacių karo belaisvis, besitraukiantis iš Rytprūsių. Nuvargęs paprašė Jurgio, kad atneštų jam katiliuką pieno. Buvo pavakarys – mama Ona Lukšienė šeimai ruošė pavakarius, kurių pabėgėlio daliai lauknešėlyje įdėjo dvigubai. Jurgiui su Vosyliumi – taip Lukšų šeima vėliau vadino Vasilijų Osokiną – susėdus pavalgyti nuskuręs vos devyniolikos metų jaunuolis papasakojo, kaip penkias savaites keliavo ir prašė išmaldos… 
Įsidrąsinęs paklausė Jurgio, gal jį priglaustų kaip ūkio darbininką. Jurgis Lukša apsiėmė rusiuką globoti. Beveik dvejus metus visa Lukšų šeima rūpinosi vaikinu, vėliau dėl saugumo perkeldavo iš vieno gyventojo pas kitą.
Lietuvą antrąkart okupavus sovietams, už išsaugotą gyvybę atsidėkoti Vosylius užsuko į Lukšų sodybą pas savo gelbėtojus ir atvežė lauktuvių – po butelį medaus ir „naminės“… Jurgiui įdavė savo ranka rašytą pažymėjimą, kuriame nurodė, kad Jurgis ir visa Lukšų šeima, nepaisydami nacių įstatymų, jį išgelbėjo ir globojo kasdien rizikuodami savo laisve ir gyvybe.
Jurgiui nenorint imti šio popieriaus, Vosylius tik pasakė, kad kažkada ateityje šio lapo gali labai prireikti, nes tiek daug žmonių okupuotuose kraštuose neteko laisvės vien dėl to, kad nesugebėjo įrodyti lojalumo sovietų santvarkai. „Vosylius, gimęs ir augęs Rusijos bolševizmo sukurtame pragare, geriau žinojo visus raudonųjų naikinimo metodus, todėl dabar ir siūlė tą popierių gana įkyriai. Nuoširdžiai paspaudę rankas, pažadėjom vieni kitiems nepamiršti tos keistomis aplinkybėmis užsimezgusios draugystės tarp Rusijos kolchozų skurdžiaus ir Lietuvos studentų“, – rašė Juozas Lukša.
Užslinkus antrajai sovietų okupacijai visą Lukšų šeima buvo nuolat persekiojama MGB, nes keturi studentai sūnūs: Jurgis, Juozas, Antanas ir Stasys, pasirinko Laisvės kovotojo – partizano dalią, o kiti šeimos nariai: Tėvai ir ūkio paveldėtojas Vincas, tapo Laisvės kovotojų 
rėmėjais ir ryšininkais. Lukšų sodyboje, vadintoje „Švogeryne”, vykdavo Tauro apygardos ir Geležinio Vilko rinktinės ir štabų posėdžiai ir partizanų pasitarimai. Čia prieglobstį rasdavo Geležinio Vilko rinktinės vadas Juozas Stravinskas-Žiedas, Tauro apygardos vadai Zigmas Drunga-Mykolas Jonas, Antanas Varkala-Žaliukas, Antanas Baltūsis- Žvejys, broliai Baltrušaičiai – Tigras ir Kurtas ir kiti.
1945 m. sausio 30 d. Jurgį Lukšą, bestudijuojantį Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Mechanikos fakulteto paskutiniame kurse, už antisovietinių atsišaukimų platinimą suėmė Kauno NKGB. Štai čia ir pasitarnavo „popierėlis“, kad Jurgis Lukša ir jo šeima nacių okupacijos laikais išgelbėjo karo belaisvį rusą Vasilijų Osokiną, – šis pastarojo raštas, brolio Juozo surinkti kaimynų, pas kuriuos trumpai pagyventi buvo perkeliamas Vosylius, liudijimai ir Tėvų duota nemaža pinigų suma, kurią brolis Antanas įteikė Kauno sovietų saugumo Operatyvinio skyriaus viršininkui Nachimui Dušanskiui, išpirko Jurgį – 1945 m. gegužės 3 d. iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo jis buvo paleistas.
Nuo 1946 m. legaliai gyventi Jurgis nebegalėjo, todėl Piršlio slapyvardžiu įsitraukė į Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Laisvės kovotojų – partizanų gretas. Turėjo Valentos ir Banionio pavardėmis padirbtus dokumentus. Brolis Antanas Lukša liudijo, kad Jurgis partizanavo prie Prienų kartu su savo bendražygiais – ten, kur buvo Geležinio Vilko rinktinės branduolys ir laikėsi vadovybė.
1947 m. kovo 20 d. Jurgis Lukša vėl buvo suimtas Prienų MVD dėl nepratęstų nelegalių Justino Banionio dokumentų; balandžio 2-osios naktį jam pasisekė ištrūkti iš MGB „mūriuko“. Nuo tada pasitraukė į visišką pogrindį ir dirbo Geležinio Vilko rinktinės štabe, su rinktinės vadu A. Varkala-Žaliuku dalyvavo Veiverių stribų puolime. Kartu su Jurgiu į pogrindį pasitraukė ir jo sužadėtinė, partizanų ryšininkė Kazimiera Kižytė.
1947 m. birželio 13-oji švito kartu su didžiąją Lukšų šeimos tragedija. Išdavystė, žinoma, prasidėjo nuo Juozo Markulio – po jo infiltravimo į Lietuvos partizanų gretas išaiškinimo ir NKVD provokacijos atskleidimo virš Lukšų tėviškės pakibo juodas pavojaus debesis – MGB žūtbūt reikėjo sunaikinti Laisvės kovotojus brolius Lukšas…
Tragiškas buvo Jurgio kartu su sužadėtine Kazimiera apsisprendimas parvažiuoti į tėviškę aplankyti Motulę ir negaluojantį Tėvą. Ketvirtą valandą ryto išdaviku tapęs Tautvaiša (Algis Zaskevičius) ir iš dviejų mašinų išsiropštę enkavedistai su vietiniais stribais priešaky puolė Lukšų sodybą. Slėptuvė buvo klėtyje, tad pamatęs sovietų kareivius Jurgis bandė trauktis į Mozūriškių mišką, tačiau stribo Davidonio kulkosvaidžio serija pavijo jį rugių lauke…
Kiemas pilnas kareivių ir vietinių Veiverių stribų, iš kurių aršiausias jų vedlys Albinas Davidonis, vėliau girtas dažnai didžiuodavosi, kad būtent jo kulkosvaidžio serija perkirto Jurgį Lukšą. Į kiemą išvaryti visi esantys namuose ir artimiausi kaimynai Tūtliai – vyriausios sesers Marijos šeima.
„Lavoną žmogžudystės (taip įvardija patys enkavedistai) vietoje apieškojo“ jaunesnieji leitenantai Karauskas ir Naujokas.
Priverstinis nužudyto Jurgio atpažinimas tapo neišdylančia iš atminties tragedija visiems šeimos nariams… Sesuo Marija Tūtlienė atsisakė prieiti prie brolio, kaip ir tarnaitė Marija Račkauskaitė. Atpažinti sūnaus Jurgio kūną stribai iš lovos ištempė Tėvą Simaną Lukšą. Daužomas šautuvų buožėmis, mukdomas krauju pasruvusiose sūnaus žaizdose garbingo amžiaus ligotas Tėvas neteko nuovokos… neatsigavusio Tėvo gyvybė užgeso po trijų mėnesių…
Vyriausio savo sūnaus Jurgelio kūną atpažino Motulė Ona Lukšienė, nepaprastos doros, dvasios tvirtybės moteris
Veiverių MGB viršininkas ltn. Barbošinas užrašė Onos Lukšienės žodžius į apklausos protokolą: „Mano sūnus, nužudytas šiandien ir kurio kūną aš dabar atpažinau… iki 1947 m. pavasario mokėsi, atvyko prieš keturis mėnesius ir gyveno niekur neišvykdamas, dirbo savo ūkyje“. (LYA. F K- 1. A. 58 B 36960/3. L. 234.)
Emgiebistai išsivežė Geležinio Vilko rinktinės partizano Jurgio Lukšos kūną ir išniekino Veiverių miestelyje ant grindinio. Ona Lukšienė žūties vietoje į drobę susėmė sūnaus kraują ir užkasė darželyje po bijūnu. Mirus Tėvui Simanui Lukšai šią drobę įdėjo į Jo karstą, skirtą nužudytam Jurgiui. Motina likusi vienų viena tikėjosi atgauti sūnaus Jurgio palaikus ir palaidoti kaip dera krikščioniui… Deja, ir nužudytas Jurgis Lukša sovietams buvo priešas…
1998 m. spalio 21 d. Jurgiui Lukšai suteiktas kario savanorio statusas (po mirties), 2001 m. gegužės 15 d. Jurgis Lukša apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (po mirties).
Prienų krašto muziejaus informacija
