Kunigas Antanas Radušis (1848-1918) gimė Oranuose, Gižų valsčiuje, mirė Šilavote, Prienų rajone.
1874 m. įšventintas į kunigus, paskirtas vikaru į Punską. Vėliau perkeltas į Ašiužą (Baltarusija), Alvitą, Šakius, Ūdriją, Skriaudžius. 1896 jam paskirta Šilavoto parapija.
Visose parapijose platino slaptąją spaudą, lietuviškas knygas. Prisidėjo prie laikraščio „Varpas“ leidimo. Buvo leidimo komiteto narys, dalyvavo varpininkų suvažiavime 1892. Bendradarbiavo leidžiant periodinę spaudą – „Tėvynės sargą“, Šaltinį“ ir kt.
1905 dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo darbe. Bičiuliavosi su Jonu Basanavičiumi.
Pastatęs bažnyčią, kleboniją į Šilavotą persikėlė 1896 m. sausio 23 dieną. Čia gyveno iki mirties. Klebonijoje įsteigė pirmą mokyklą ir biblioteką. Šilavotas tapo parapijos centru, kuriame būrėsi katalikų sambūriai, kuopos. Tuo metu Naujasodžio kaime pradėjo burtis ir pamaldžių moterų bendruomenė.
Smėlingas Šilavoto kalvas apsodino pušimis, maumedžiais, veimutinėmis pušimis. Dažnai 
ateidavo pasėdėti ūgtelėjusių pušaičių trakelyje.
Ūdrijoje ir Šilavote rinko ir užrašinėjo liaudies dainas. Šilavote surinko jų virš 180. Todėl, 1909 m. Šilavotą su fonografu aparatu, aplankė Peterburgo Universiteto profesorius Eduardas Volteris.
Į vaško volelius buvo įrašytos 26 dainos su melodijomis.
1999 m. šie įrašai, saugomi Berlyno fonogramų archyve, buvo įtraukti į UNESCO Pasaulio atminties registrą. Jame yra įrašytas ir kun. A. Radušio balsas.
Prienų krašto muziejaus informacija
