Žiupos šaltiniai (Stakliškių versmės)

0
870

Žiupos šaltiniai (Stakliškių versmės) – hidrogeologinis gamtos paveldo objektas, paskelbtas gamtos paminklu. Šaltiniai trykšta Prienų r., Stakliškių sen., Žiupos kaime. Šaltiniai yra Verknės dešiniojo intako Obelties kairiajame krante. Šaltiniuotos vietos vešliai apaugusios būdinga augmenija, su žvėrių pramintais takais.

Teigiama, jog Žiupos šaltinių sūraus vandens gydomąsias savybes patvirtino vietos dvarininkas, jo dvaro galvijų bandai sunkiai susirgus nepagydomais niežais. Tie gyvuliai, kurie gerdami mėgstamą sūrų versmių vandenį išsivoliojo purve, ėmė sveikti, plaukai ataugo. Tai pastebėjęs, dvaro valdytojas Songaila liepė ir kitus sergančius gyvulius maudyti vadinamojo sieros šaltinio mineraliniame vandenyje. Galvijai netikėtai sveiko. Apie Žiupos sūrymų gydomąsias galias žmonės plačiai prabilo, gandas išplito. Iš Žiupos mineralinių versmių vandens bandyta išgauti druską. Tačiau dėl nedidelės vandens mineralizacijos druskos gavyba ekonomiškai nepasiteisino.

Pirmieji Žiupos šaltinių vandens tyrimai atlikti 1787 m. Radus apie 1/200 dalį valgomosios druskos 1–am l versmių vandens, jis buvo rekomenduotas gydymui. Versmių rajone buvo paskirtas valakas žemės tarp Gojaus miško ir Obelties upelio. Žiupoje pradėta sparčiai statyti maudyklą su vandens šildymo įrenginiu, pastatą, vadintą kurhauzu, ligoniams apsistoti bei arklidę su pastoge karietoms. Taip pat pastatyta kitų būtinų pastatų, iškastas mineralinio vandens kaptažo baseinas, jo šlaitai sutvirtinti ąžuoliniais tašais. Į sieringąjį šaltinį buvo įstatytas medinis vamzdis, sujungtas su loviu, nukreiptu į vandens surinkimo baseiną. Baseine kiek apšilęs vanduo buvo leidžiamas į vario vamzdyną, įmūrytą krosnyje, ir pašildomas iki norimos temperatūros. Taip per 2-3 metus buvo pastatytas visas Stakliškių mineralinio vandens gydyklos kompleksas, nors ir medinis, bet tais laikais visiškai patenkinamas.

Savo sėkmingą veiklą jis pradėjo 1846 m. Stakliškėse gydėsi ligoniai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Baltarusijos, Lenkijos ir dar tolimesnių vietų. Gydyklą buvo rengiamasi išplėsti, bet 1857 m. vasarą kilęs gaisras ją nusiaubė. Ligoniai nenoriai apleido Stakliškes. Po poros metų poetas Vladislovas Sirokomlė čia lankydamasis ligonių neberado. Jis vėliau rašė: „Taip greitai pagarsėjęs Stakliškių mineralinio vandens gydyklų vardas neleistinai užmirštamas, tik versmė dar rodo gyvybę, pro užnašų plutą kartkartėmis tarsi pravirksta sūriomis ašaromis“.

Lietuva360 informacija

Komentarai

komentarai