Unikalią istoriją turinčiame Raižių kaime, tarp Raižių tvenkinio ir musulmoniškų totorių kapinių, įsispraudusi Emilio Selimavičiaus įkurta sodyba „Ymilsa“, pavadinta užtvenkto Nemuno intako vardu.
Nuo sodybos galima grožėtis Raižių panorama su kyšančiu mečetės – vienos iš tik keturių, išlikusių Lietuvoje – bokštu. Iš totorių šeimos kilęs Emilis džiaugiasi išsipildžiusia vizija, kuria prieš penkerius metus tikėjo tik artimieji.
–Kodėl pasiryžote įkurti sodybą čia, Raižiuose?
–Iš Raižių kilę mano tėvai. Ši vieta visada buvo patraukli, nors sklypas anksčiau buvo šabakštynas, kurį su tėvų pagalba patys išpuoselėjome ir pavertėme gražia vieta.
–Ar susidūrėte su kitomis kliūtimis?
–Didžiausios kliūtys buvo gauti statybos leidimą ir finansavimą. Mynėme visų institucijų slenksčius, kol Aplinkosaugos ministerija, remdamasi Geologijos tarnybos išvadomis, leido pasiekti kompromisą su Alytaus tarnybomis. Tik tada galėjome pradėti finansavimo paieškas, tačiau bankai nenorėjo finansuoti pirminio varianto – čia buvo plynas laukas ir jiems atrodė, kad yra per daug klaustukų dėl to, ką mes padarysime. Blogiausia, kad privalėjome per tris mėnesius pasirašyti finansavimo sutartį, kitaip būtume netekę paramos. Ėjome į visus bankus ir negavome paskolos, nors mums padėjo patyręs konsultantas. Tada kreipėmės į Alytaus uniją, kuri, deja, buvo per maža, kad galėtų kredituoti tokio dydžio projektą. Galiausiai mus nusiuntė į Prienų uniją, kuri yra pajėgi kredituoti tokius projektus.
–„Prienų taupos“ administracijos vadovas R. Slavinskas sakė, kad kredituoti 
projektą paskatino Jūsų frazė „jei neduoda, tada teks važiuot į Angliją“. Tai buvo paskutinis šansas?
–Daugiau niekas mums nieko nepasiūlė. Mūsų „plyno lauko“ projektas niekam neatrodė įdomus. Asmeninių lėšų niekaip nepakako, nors jau buvome skyrę daug pinigų – turėjome susimokėti už visus projektus, įskaitant paramos prašymo projektą. Prienų unija buvo paskutinis šiaudas, dėl kurio dabar turime tai, ką pelnėme savo sunkiu darbu ir kantrybe.
Traukia visus
–Kaip Jums sekasi dabar, kai atrodo, kad negandos praeityje?
– Viskas pasikeitė, kai pagaliau viską padarėme, pastatėme. Tada atsirado ir bankai. Sako, „gal norit refinansuoti paskolą?“, pradėjo domėtis, kokias palūkanas mokame, gal gali pasiūlyti geresnes sąlygas. Mes atsisakėme. Nes visi, kas iš pradžių mumis netikėjo, nieko nedavė. Kai mes viską padarėme, pagal mūsų turtą jau ir ta paskola neatrodo tokia didelė. Bankas žiūri į turtą, ne į žmogų.
Dabar visos mūsų kortos atviros – visi mato, kad tvarkomės sėkmingai. Daugiausiai priimame reikliausius lankytojus – vestuvininkus, tačiau išlaidų turime nedaug. Daug mūsų svečių atvyksta iš Vilniaus ir Kauno. Ne pirmus metus atvyksta neįgalieji, nes sodyba pritaikyta judėjimo negalią turintiems asmenims. Net jei nerengtume pokylių, vestuvių ir kitų švenčių, galėtume pritraukti žvejų, vystyti tikrąjį kaimo turizmą, rengti vaikų stovyklas, kviesti stovyklautojus.
Pamokos iš patirties
–Žinodamas viską, ką žinote dabar – ką darytumėte kitaip?
–Statytume kitokio išplanavimo pastatą ir tobulintume dalykus, kurių nesimato žmonėms. Pavyzdžiui, šildymą – reikėjo statyti vieną galingą pečių, šildantį visus pastatus, nes dabar esu kūrikas, kuris žiemą su karučiu turi aplakstyti visus pastatus, kad neužšaltų vamzdžiai. Deja, tokių dalykų niekas „neišduoda“. Net kai važinėjome po kitas sodybas, klausinėjome, gaudavome atsakymą „pasidarysi ir žinosi, gerai ar negerai“. Tokių neiškalbėtų niuansų yra daug.
–Ką patartumėte žmogui, ieškančiam finansavimo verslo pradžiai?
–Labai užsispirti. Siekti tikslo. Nenuleisti rankų, net jei negauni leidimo. Svarbu tikėti. Po to – dirbti, daug dirbti ir šypsotis. Ne kartą atrodė, kad teks nuleisti rankas, tačiau artimieji palaikė, neleido pasiduoti. Bandėme viską, perėjome visas instancijas. Kartais jautiesi, lyg atsimuštum į sieną: atrodo, kad tau neleidžia investuoti savo pinigų į kaimą, negalima nieko statyti. Vis dėlto, kai įlipi į šitą balą, kelio atgal nebėra.
Kredito unijos „Prienų taupa“ informacija
