Sunkiaatletės ryžtas pasveikti buvo stipresnis už kraujo vėžį

0
2198

22Po ligos grįžusi į sporto salę gydytoja rezidentė Dovilė Janulynaitė (28 m.) nesiskundžia nuospaudomis ant delnų. Tai, ką jaunai medikei teko iškęsti būnant paciento kailyje, nepavadinsi lengva gyvenimo treniruote. Prieš penkerius metus kraujo vėžio užklupta moteris perėjo visą onkologinio ligonio pragarą, o dabar toliau ketina skinti pergales sporto arenose.

Penkiolika metų su sunkiąja atletika nesiskiriančią medikę gydę kolegos įspėjo – negali būti jokių kalbų apie tai, kad ji vėl galėtų stumti štangą arba kilnoti svarmenis.

Tačiau piktybinė liga neužgniaužė moters noro sportuoti. Mokydamasi Prienų „Žiburio“ gimnazijoje ji dalyvaudavo varžybose ir atstovaudavo Birštonui, o dabar – Vilniaus universitetui.

Po ligos Dovilės organizmas buvo nusilpęs, kartais net šakutė atrodydavo sunki. Tačiau sportas jai tapo lyg terapija. Nuo svarmenų ir štangos kilnojimo jos kūnas atsigauna, nors prieš penkerius metus susirgusi kraujo vėžiu ji dusdavo lipdama į ketvirtąjį aukštą.

Vilniaus universiteto Santariškių klinikų gydytoja rezidentė D.Janulynaitė nesidrovi pasakoti apie ją užklupusią Hodgkino limfomą.

Tapusi onkohematologinių pacientų bendrijos „Kraujas“ ambasadore ji nori pasidalyti patirtimi.

Lietuvoje kasmet nustatoma apie 60–70 naujų Hodgkino limfomos atvejų, o daugelis pacientų – vos 20–30 metų žmonės.

Kraujo vėžys Dovilę užklupo nejučia.

Nuojautą, kad kažkas negerai, stiprino dažnos karščiavimo bangos, prasidėjęs bronchitas, o vėliau – plaučių uždegimas.

Tuo metu būdama Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto penkto kurso studentė ji jautė, kad silpsta organizmas ir kimba visokios infekcijos. Jai tebuvo 23-eji.

Kai Dovilė ėmė smarkiai dusti neįstengdama užlipti į ketvirtąjį aukštą, pateko į Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Priimamąjį skyrių. Manė, kad vėl užklupo bronchitas, tačiau medikai nutarė ieškoti tikrosios dusulio priežasties.

Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centras, į kurį pateko, Dovilei buvo jau pažįstamas. Profesoriaus Laimono Griškevičiaus vadovaujame centre ji jau anksčiau turėjo įvairių paskaitų, su kitais studentais rengė mokslinį darbą.

Žinia apie Hodgkino limfomą būsimai medikei sukėlė šoką. Bet vienas gydytojas ją nuramino: „Ištraukei laimingiausią bilietą, nes ši liga įveikiama, jei diagnozuojama anksti, tik privalai ištverti gydymą.“

Už šios minties užsikabinusi studentė neabejojo, kad gali visiškai pasveikti.

„Aš ėmiau įsivaizduoti, kad kraujo vėžys – kaip gripas, turi praeiti“, – prisipažino Dovilė.

Dėl ligos ji pasiėmė akademines atostogas, nes pusę metų buvo skiriami aštuoni chemoterapijos ciklai. Kiekvienas jų truko apie savaitę, o po trijų savaičių vėl kartodavosi chemoterapijos procedūros.

Vėliau ligonei buvo pasiūlyta vykti į Taliną ir pasidaryti pozitronų emisijos tyrimą (PET), nes tuo metu Lietuvoje tokie tyrimai nebuvo atliekami.

Suleidus kontrastinės medžiagos PET padeda nustatyti ligos židinius.

11Kaupdamasi tam tikrose kūno vietose, kontrastinė medžiaga siunčia signalą.

Kad PET tyrimas būtų tikslus, prieš jį atliekant Dovilei reikėjo laikytis dietos – mažinti angliavandenių vartojimą. Lietuvė gavo gerti gliukozės tirpalo. Manyta, jei židiniai aktyvūs, juose bus daugiau pasisavinama ir gliukozės.

Pozitronų emisijos tyrimas išsklaidė abejones dėl aktyvių ligos židinių. Medikai skyrė Dovilei tik stebėjimą.

Dar po metų atlikus kompiuterinės tomografijos tyrimą pavyko nustatyti, kad buvę židiniai ėmė kalkėti.

Dovilė suprato – tai geras ženklas, nors studijuojantiems mediciną kyla nemažai dvejonių.

Bet studentė stengėsi užmiršti tai, ką sužinojo iš medicinos vadovėlių, ir pasikliovė vien gydytojais.

Ligą įveikusios moters atmintyje šis praeities epizodas nėra nusidažęs tik niūriomis spalvomis, nes patyrė ir gerų dalykų.

Sergant limfoma, kaip ir bet kuria kita onkologine liga, labai svarbu psichologinis nusiteikimas – nepatariama užsidaryti tarp keturių sienų ir atsigulus ko nors laukti, būtina gerai nusiteikti ir galvoti, kas laukia pasveikus.

Dovilė dažnai elgdavosi pagal principą – negaliu bijoti rytojaus, noriu gyventi šiandien. Tai jai padėjo nepalūžti. Jei skaudėdavo, ji ramindavosi, kad yra tabletė, todėl greitai neskaudės. Ji taip pat žinodavo, kad yra draugė, kuri ateis ir padės.

Moteris įsivaizduodavo, kad turi uždaryti savo ligą į degtukų dėžutę ir ją išmesti. Jei būtų liūdėjusi ir sielvartavusi, kodėl užklupo kraujo vėžys, nebūtų pavykę atsikratyti kaltės.

Dovilė neleido draugams jos gailėtis.

Jai būdavo sunku, kai atėję lankyti žmonės nežinodavo, ką sakyti, todėl klausdavo to paties: „Kaip tu jautiesi?“

„Man norėjosi, kad žmonės pasakotų apie save, kas jiems svarbu, o ne klaustų, kaip jaučiuosi“, – pripažino pašnekovė.

Pyktis, kaltės jausmas, agresyvumas, beviltiškumas, apatija – daug prieštaringų emocijų, kurias išgyvena sergantys vėžiu, užgriuvo ir Dovilę.

Kaip ir daugeliui sergančiųjų, jai iš pradžių nedavė ramybės klausimas: „Už ką?“ Tačiau susidūrusi su vėžiu būsimoji gydytoja nenuleido rankų.

Svarbiausia – nesigėdyti išsiverkti, kad atsikratytum neigiamų emocijų, o ne jas kauptum, nebijoti skausmo, pykinimo, nes viskas praeina – yra daug įvairių būdų įteigti sau mintį, kad liga išgydoma, tik reikia laiko.

Liga priverčia daug ką apmąstyti, nes kai kurie žmonės nusigręžia nuo sunkiai sergančių. Gydydamasi ligoninėje Dovilė sužinojo istorijų, kaip vyrai palieka sergančias žmonas, kaip skiriasi šeimos.

„Net skyrybos gali būti teigiamas dalykas, nes padeda atsikratyti nereikalingos antrosios pusės“, – juokėsi kraujo vėžį įveikusi medikė.

Tačiau pernelyg didelė globa irgi slegia. Blogai, jei šeimos nariai ir draugai į onkologine liga sergantį žmogų žiūri kaip į trapų krištolinį indą.

Dovilė visada prisimins neįkainojamą savo šeimos, kuri buvo vieninga kaip kumštis, paramą. Net močiutė užmiršo savo negalavimus, nes ėmė rūpintis pasiligojusia anūke.

Gilindamasi į giminės praeitį Dovilė negalėjo rasti atsakymo, ar Hodgkino limfoma galėjo būti paveldima.

Ji nenorėtų dėl savo ligos suversti kaltės vien mokslams, nors nuolatinis stresas ir nemokėjimas savęs tausoti galbūt galėjo paskatinti piktybinės kraujo ligos atsiradimą.

„Žinau tik tiek, kad medicinos studijos man nepalengvino gyvenimo, nors ir dabar, praėjus penkeriems metams nuo ligos pradžios, gyvenu labai intensyviai“, – prisipažino medikė.

Tapusi Vilniaus universiteto Santariškių klinikų gydytoja rezidente, ji pasirinko vidaus ligas. Kaip diplomuota gydytoja D.Janulynaitė dar budi Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Antakalnio filiale.

Savo ligą medikė vadina naujų atradimų pradžia, nes tuo metu daug skaitė, mezgė, bendravo su naujais žmonėmis.

Gyvenimas su liga ją išmokė saugotis piktų žmonių, vengti nemalonių situacijų, nereaguoti į smulkmenas. Kad ir kokia būtų svarbi aplinkinių nuomonė, ji išmoko įsiklausyti į savo vidaus balsą.

Sveikdama Dovilė ėmė domėtis, ką daryti toliau. Kai kuriuose moksliniuose straipsniuose įspėjama, kad intensyvios treniruotės netinka kraujo vėžiu sergantiems žmonėms. Bet ji vijo šalin tokią mintį.

Pakilusi iš ligos patalo Dovilė pradėjo mankštintis stengdamasi pritūpti, atsistoti, susilenkti. Prireikė dar vienų metų, kad ji grįžtų prie sunkiosios atletikos.

Jos dėmesį patraukė populiari treniruočių sistema „CrossFit“. Tai – jėgos, ištvermės ir gimnastikos sporto šakų derinys. Po akademinių atostogų grįžusi į studijas Dovilė surado bendraminčių ir per kelerius metus įgijo sertifikatą, kuris jai suteikė teisę mokyti „CrossFit“ pratimų sporto klubo lankytojus.

Kartais jai pačiai būna keista, kai sporto klube aiškina vyrams, kaip taisyklingai kilnoti svarmenis, stumti štangą.

Iš pirmo žvilgsnio sunkioji atletika atrodo neskirta moterims. Bet Dovilė įsitikinusi, kad dailiosios lyties atstovėms labiau nei vyrams tinka ši sporto šaka.

Moterys paslankesnės, sugeba geriau koordinuoti judesius, o sunkiojoje atletikoje rezultatai labiau priklauso ne nuo jėgos, o nuo technikos.

Nuo vaikystės Dovilė mėgo šokti, žaisti krepšinį, bet kai bendraamžės ištįso ir ją praaugo, būdavo apmaudu, kad per varžybas tenka daugiau laiko praleisti ant atsarginių suolelio nei aikštėje.

Metusi krepšinį mergaitė kartą užsuko į Birštono sporto klubą, kurį lankė jos motina. Dukterį nužvelgęs treneris prasitarė, kad jos geri duomenys, todėl pakvietė į sunkiosios atletikos treniruotę.

Mergina atsikalbinėjo, kad niekada nenorės kelti štangos, bet smalsumas nugalėjo. Kai grįžo iš Lietuvos sunkiaatlečių varžybų su medaliu, ji patikėjo, kad gali būti sunkiaatletė.

Sykį, pamatęs Dovilės nuotrauką laikraštyje ir perskaitęs apie iškovotą medalį, buvęs šokių treneris prisipažino – ilgą laiką jis negalėjo suprasti, kodėl ji šokdama atrodo it švininė ir sunki.

Nors Dovilė kaip visos paauglės svajojo būti liekna, paveldėjo platesnius pečius, kitokį kūno sudėjimą. Dabar jai smagu, kad sugeba padaryti daugiau prisitraukimų nei kai kurie jauni vyrai.

Pasveikusi D.Janulynaitė jaučia savotišką norą padėti kitiems dėl ligos į bėdą patekusiems žmonėms. Įsiliejusi į bendrijos „Kraujas“ veiklą, ji konsultuoja kitus pacientus.

„Mūsų nereikia bijoti, mes nesame užkrečiami, todėl žmonės turi kuo daugiau žinoti apie piktybines kraujo ligas.

Jie taip pat turi žinoti, kad diagnozė nėra mirties nuosprendis, nes daug ligonių pasveiksta. Tik reikia jiems padėti“, – įsitikinusi Dovilė.

Juk ir Dovilei kažkada vilties kibirkštį įžiebė viename muzikos festivalyje sutiktas nepažįstamas vyras.

Sužinojęs, kad ji serga Hodgkino limfoma, paskambino telefonu ir paklausė: „Matei randą ant mano pilvo? Ten buvo ta pati liga. Žinok, viskas bus gerai.“

Pasveikusieji tampa ligos ambasadoriais

Ieva Drėgvienė

Onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas“ pirmininkė

„Daugiau nei dešimt metų dirbame su žmonėmis, pakliuvusiais į didelę bėdą, ir kasdien kartojame – drauge įveiksime vėžį.

Su sunkios ligos diagnoze susidūrusiam pacientui vien gydymo nepakanka. Įkvėpti ir suteikti daugiau jėgų kovoti su liga gali panaši patirtis, pasidalyta istorija ir išgyvenimai.

Būtent todėl bendrija „Kraujas“ subūrė kraujo ligų ambasadorių ratą – kad šiuo metu su onkohematologinėmis ligomis kovojantys pacientai turėtų galimybę išgirsti ne tik gydymo planą, medikų rekomendacijas, bet ir patarimus tų žmonių, kurie įveikė ligą patys arba buvo šalia sergančiojo.

Ligų ambasadoriai – tai pasveikę onkohematologiniai pacientai, jų artimieji, kurie savanoriškai konsultuoja sergančius žmones dėl skirtingų kraujo ligų, gydymo eigos, socialinių klausimų.

Nieko keista, jei ligoniui atrodo – artimieji negali suprasti, kaip jis jaučiasi, su kokiais gyvenimo pokyčiais ar iššūkiais jam tenka susidurti.

Pasikalbėti su žmogumi, kuris ligą įveikė, yra ne tik naudinga, bet ir reikalinga. Sergantysis jausis tvirčiau žinodamas, kad kitas žmogus jautėsi taip pat ar panašiai kaip jis. Ligoniui bus saugiau, jei jis supras, kaip kovoti su liga, palengvinti gydymo sukeliamus šalutinius reiškinius.

Šiuo metu yra 17 ambasadorių, pasiruošusių pasidalyti savo ar artimųjų ligos ir gydymosi patirtimi, papasakoti, kas padėjo laikytis gydymo režimo, atsakyti į daugelį klausimų, suteikti naudingų patarimų.“

lrytas.lt informacija

Komentarai

komentarai