Prieniškis Egidijus Janavičius – Benedikto Vanago komandos narys Dakaro ralyje

0
1727
E
Edgaro Buiko nuotrauka.

Egidijus Janavičius – Lietuvoje ir už jos ribų gerai žinomos „Juta Racing“ komandos vadovas, buvęs „Prienų lenktynių“ organizatorius, puikus automobilių mechanikas, o šiais metais dar ir Dakaro ralio dalyvis! „Gera Prienuose“ atstovo pokalbis su Egidijumi:

Kurią Prienų mokyklą baigėte? Koks buvote mokinys? Gal esate iškrėtęs mokytojams pokštų?
– Baigiau Žiburio vidurinę mokyklą. Buvau santūrus, neišsišokantis mokinys, tad pokštų tikrai nekrėsdavau.

Kaip patekote į Benedikto Vanago komandą?
– Su Benediktu esame pažįstami nuo 2006 ar 2007 metų, kai buvau pakviestas prisijungti prie jo komandos, dalyvavusios Lietuvos ir Lenkijos ralio čempionatuose. Kvietimas vykti į Dakaro ralį man asmeniškai buvo netikėtas, nes apie tokią galimybę niekada negalvojau. Išties, net iškart nesutikau. Per daug branginu savo susikurtą gyvenimo rėžimą (sveika mityba, sportas, poilsis). Bet pasikalbėjęs su artimaisiais ir draugais, nusprendžiau leistis į šį nuotykį.

Kaip senai domitės automobiliais ir automechanika?
– Domiuosi automobiliais nuo to laiko, kiek prisimenu save. Susidomėjimą įtakojo mano senelis, kuris buvo geriausias mano vaikystės draugas. Su juo praleisdavau labai daug laiko važinėjantis automobiliu, bei jį remontuojant.

Kur mokėtės automechanikos?
– Kaip ir minėjau, automechanikos mokiausi iš senelio. Jis leisdavo man asistuoti, paduodant tinkamus įrankius, o vėliau ir atlikti smulkius automobilio remonto darbus. Garaže lentynos buvo nukrautos įvairiomis detalėmis, tad būdamas kokių 6 ar 7 metų puikiai žinojau kas yra kardaninio veleno kryžmė, sankabos diskas ar diskatorius.
Pirmasis rimtas darbas prie automobilio – „Žiguli“ variklio kapitalinis remontas. Gana keista, bet tada be jokios baimės ėmiausi šio darbo, nors buvau tik vieną kartą matęs kaip tėtis perrinkinėjo „Mockvic“ variklį. Pavyko ne iš karto, teko truputį pasiskaityti „Žiguli“ serviso knygą, bet užsispDSC_0158yrimo ir noro pažinti techniką dėka, variklį užkūriau. Trumpai tariant, smalsumas, noras suprasti veikimo principus ir mane vedė technikos pažinimo keliu. Technika nėra vadovėlis, kurį reikia mintinai išmokti. Svarbiausia yra suvokti, kaip mechanizmai veikia ir kokia jų paskirtis.

Įvardinkite keletą sunkumų, su kuriais susiduriate savo darbe?
– Sunkumai – natūralus gyvenimo palydovas, skatinantis mus mokytis bei stiprėti, juk be sunkumų gyvenimas taptų neįdomus. Net ir Dakaro ralis – jei jis nebūtų sunkus, nemanau ar aš norėčiau į jį sugrįžti ir juo nesižavėtų žmonės.

Vaikystę, paauglystę praleidote Prienuose. Kas iš tų laikų labiausiai įsiminė?
– Nuoširdžiai sau pavydžiu tokios vaikystės ir paauglystės.

Sakoma, kad visada gera sugrįžti namo. Ar dažnai aplankote gimtąjį miestą?
– Mano darbotvarkė labai įtempta, bet visada turėdamas galimybę aplankau gimtąjį miestą. Turiu atsiprašyti draugų, pas juos užsuku labai retai. Kai kurių nemačiau jau gal daugiau nei 5 metus. Gaila, bet suprantu kad toks tas gyvenimas. Keičiasi supančių žmonių ratas ir tiesiog nebespėji visiems parodyti dėmesio.

Praeityje organizuodavote „Prienų lenktynes“. Ar šios sporto šakos aistruoliai gali tikėtis, kad automobilių lenktynės vėl bus organizuojamos?
– Su nostalgija prisimenu tuos laikus, kai organizuodavome automobilių lenktynes. Buvome jauni ir ambicingi, tačiau 2005 m. ralyje įvykusi skaudi avarija, privertė į viską pažvelgti kitomis akimis. Atrodė jog padarėme viską, kad užtikrinti varžybų saugumą, tačiau nelaimė surado spragą… Kaskart per Vėlines aplankydamas žuvusio Kęstučio kapą gailiuosi, kad birželio 12 dienos varžybų išvakarėse nepaklausiau gamtos siųstų signalų – buvo didžiulė liūtis, trasa tapo nepravažiuojama. Man pasisekė, nes yra Žmonių iš didžiosios raidės – tai Kęstučio šeima. Jei jie skaitys – noriu dar kartą atsiprašyti ir padėkoti.
Atsakant į klausimą – labai norėčiau suorganizuoti, bet esu perfekcionistas ir realiai suprantu, kad 100% saugių varžybų suorganizuoti neturiu galimybių.

Kokie Jūsų laisvalaikio pomėgiai? Kas po darbų padeda atsipalaiduoti?1
– Mano visas laisvalaikis yra susijęs su sportu. Prieš porą metų susidomėjau Rytų kovos menais. Išbandžiau Aikido, Jiu-Jitsu, o šiuo metu lankau Kyokushin Karate treniruotes. Rytinės jėgos treniruotės sporto klube, jau seniai yra tapę mano kasdienės rutinos dalimi.

Ar dažnai tenka keliauti darbo reikalais?
– Dar iki 2015 metų vidurio komandiruotėse kasmet praleisdavau po 2-3 mėnesius, nes su „Juta Racing“ komanda dalyvaudavome Didžiosios Britanijos „Porsche Carrera Cup“ varžybose.

Kokį egzotiškiausią pasaulio kampelį esate aplankęs?
– Geografine prasme – Pietų Amerika (Dakaro ralio metu), bet gamtos prasme man labiausiai patiko – Korsika. Nors visai neseniai, čia Lietuvoje atradau tokia egzotišką vietą, kad net nesinori niekur važiuoti – Dzūkija, Marcinkonių apylinkės.

Kokie Jūsų profesiniai ateities planai?
– Nesu tas, kuris detaliai planuoja savo gyvenimą, nes likimas pats pasiūlo iššūkius ir galimybes. Dakaras ralis buvo puikus to pavyzdys.

Ačiū už pokalbį!

Gera

 

 

Komentarai

komentarai