Pasakos augimui. Ilgai ir laimingai

0
602

Neseniai vienoje aršioje diskusijoje, aptarinėjant literatūrinį tekstą, išgirdau, kad ilgai ir laimingai gyvenime nebūna… Tai nuskambėjo beveik įtikinamai. Taip beveik įtikinamai, kad kone visą savaitę vaikščiojau lyg apdujusi. Mat staiga visas mano gyvenimo tikėjimas, visos mano išsipildžiusios svajonės, dar besipildančios ir vis dar svajojamos, pasirodė lyg koks „netyčiukas“, tikiuosi, gerosios lėmėjos pamėtėtas. Nes man atrodė, kad tai ne kas kita, kaip „ilgai ir laimingai“. Nes man atrodė, kad mylimas žmogus, šilto, jaukaus, besąlyginio ryšio su juo pratęsimas savo besišypsančiuose pasauliui vaikuose – yra ne kas kita, kaip „ilgai ir laimingai“.

Žinoma, kad dešimt metų – dar ne ilgai, bet skaičiuoti juk pradedama nuo vieno, burbėjau ne tik sau po nosimi… Bet jei vis dėl to laimingai? Šventai buvau įsitikinus, kad sykį suėjus, gyvenama ilgai ir laimingai…

Reabilituoti savo tikėjimą ir atsitokėti prireikė ne vienos dienos. Pamažėle nurimau, išmečiau iš galvos sudrumsčiusias santaiką su savimi pokalbio nuosėdas, ir gyvenau toliau. Tai yra sąžiningai tempiau samdomos darbuotojos jungą, darbo dienomis nuo 8:00 iki 17:00 valandos atsiduodama tik darbui. Išskyrus pietų pertrauką. Porą kartų taip atsidaviau darbui, kad net pamiršau mokykloje vaikus, kuriuos kaip tik turėjau eilinę dieną liežuvį iškorus per pietų pertrauką parvežti namo. Gerai, kad vyresnėlis, surinkęs mažuosius ir saugiai pervedęs juos per gatvę, prisistatė prie kabineto durų. Jokia čia tragedija, pasakysit, šimtai vaikų pareina patys namo ir tiek pat mamų juos pamato tik vakare. Bet man pamiršti savo vaikams duotą pažadą prilygo dvasinei katastrofai.

Taigi įvykiai tekėjo taip, regis, įprastai. Nuolatos patirdavau tai nuolydžius, tai pakilimus, viskas buvo beveik gerai, išskyrus tą bjaurų skausmą galvoje, kuris pasisvečiuoti užsukdavo ne porąkart per mėnesį, kaip kadais, o tik porą dienų per mėnesį mane pamiršdavo. Bet dabar esu įsitikinus, kad tai mano saviįtaigos gebėjimai galvos skilimą pusiau nukišdavo kažkur giliau, ir įsakydavo kūnui jį pamiršti.

Ir kas nuostabiausia, – beveik pavykdavo.

Kol galiausiai vieną dieną atėjo nušvitimas, kad daugiau taip nebus. Ne, niekas per galvą man nedavė, ir niekas nuo pečių man jos nenuritino. Ėmiau kartą ir kaip toje pasakoje ugninė kumelė savo gerbiamam karžygiui pasakiau, kad, jei manęs gaili, tai imk kardą ir perkirsk mane pusiau… Netiesiogine prasme, žinoma. Kad jūs žinotumėt, iki kokios bedugnės reikėjo nusirist, kiek vidinių slibinų ugnies iškęsti, kaip ilgai ir kantriai laukti, kada galėsiu veikti. Kitaip tariant, nors labai dalykiškai, mandagiai, kultūringai ir moraliai, bet priėjau iki galo, reiktų sakyti, – dugno.

Jeigu koks nors talentingas rašytojas sukurtų truputį išprotėjusią, bet be galo nuoširdžią ir mielą knygos veikėją, tai tos knygos pradžioje, neabejoju, galėtumėte perskaityti tokias ją piešiančias eilutes:

Man trisdešimt šeši. Aš priklausau Y kartai ir ką tik išėjau iš darbo. Nenubausta ir neįspėta. Savo noru. Tiesiog.

Mano glėbyje – metalinis ofiso segtuvus primenantis vazonas trims augalams. Jį nusipirkau prieš pusmetį. Pamačius nesusilaikiau – toks gražus jis man pasirodė ir puikiai derėjo su valdiškomis kabineto spalvomis. Ir dar, pagalvojau, turėsiu ką išsinešti iš darbo, kai nebedirbsiu ( Holivudo režisierių mėgstama scena, tarsi be augalo išnešimo žmogaus šaknys vis dar ten liktų). Dar išsinešu ir per paskutinius vienerius metus gautus dvejus rėmelius, – padėką už labai gerą darbą ir geriausio ketvirčio darbuotojo diplomą. Panaudosiu šeimyninių nuotraukų įrėminimui.

Mano tiesioginė vadovė buvo šoke. Ji taip ir sakė. Net nepastebėjau. Matyt labai gerai moka tvardytis, nes aš šoką įsivaizduoju kitaip, labai matomą. Matomai šis šokas buvo nematomas. Buvau klausiama kas, kaip ir kodėl, o aš ramiai atsakinėjau, kad niekas ir nekaip, todėl. Mano aukščiausias vadovas, kitą dieną aštuonios valandos nulis trys minutės turbūt pagalvojęs, kad iškrėčiau gerokai pavėluotą balandžio pirmosios pokštą pasiteiravo, kokias čia nesąmones aš sugalvojau. Patvirtinau, kad viską darau sąmoningai ir viskas yra tiesa. Kalbėjomės keturiasdešimt minučių, buvo pasiūlytos ir kitos pareigos, ir aukštesnės. Aš mandagiai atsisakiau, nes bambagyslę su įstaiga priimdama sprendimą ir parašydama prašymą atleisti iš darbo jau buvau nutraukusi. Kas mane pažįsta žino – ką darau, darau iki galo. Sykį nusprendus, nėra ko gręžiotis atgal.

Mano bendradarbiai laiko mane pamišėle. Nes jų žiniomis, nė vienas valstybės tarnautojas savo noru neišėjo iš darbo. Nebent į kitą, jų manymu, geresnį darbą. Dar kartais žmonių paprašoma, kad jie susiprastų ir išeitų, taip irgi būna. O aš išėjau tiesiog. Padariau staigmeną. Žinoma, sau. Tai yra pasielgiau neimpulsyviai – apmąstytai, apgalvotai, išjaustai, bet iš anksto tikrai neplanuotai.

Kol nebuvau priėmus sprendimo, labai daug galvojau, svarčiau, prisipildžiau įvairios informacijos, konsultavausi, net skaičiavau. Išūžiau galvą savo vyrui.

Labiausiai gailiuosi dėl tų septynių porų batų, kuriuos nusipirkau tuoj po Velykų apsižiūrėjus, kad esu basa kaip šiaučius, t.y., visai neturiu kuo autis į darbą, ir poros suknelių bei sijonų, dėl tos pačios priežasties. Žinot, kaip būna. Kur aš dabar viską sunešiosiu?.. Štai klausimas, kuris labiausiai neduoda ramybės, nes visa kita, rodos, dėliojasi kaip ir norėjau.“

O dabar knygą palikite kuriam laikui neskaitytą, ir sužinokite laimingą istorijos pabaigą, nes kaip ir sakiau, ir toliau tikiu, kad „ilgai ir laimingai“ tikrai egzistuoja.

Ir ką jūs manot, kaip tik tada, kai atrodė jog jau paskutinės smiltys išsprūdo iš po žemių, lyg koks žilagalvis pasakos išminčius, mano pačios dar tik žilti pradedantis vyras sako – „dirbsi tai, ką moki geriausiai, tai, kas tau teikia didžiausią pasitenkinimą“. Kaip paprasta, ar ne?

Ir visai nesudėtinga buvo išsirinkti ką nors vieną iš visų man patinkančių ir įvaldytų darbo barų, nes gerai pagalvojus, radau būdą, kaip suderinti jų daugybę! Skamba kaip puikiui sukonstruotoj maisto papildų reklamoj, tiesa? Skirtumas tas, kad tai – neišgalvotas gyvenimas, ieškojimai, patirti išbandymai, atėjusi išmintis, surasta bei pajausta laimė ir tikėjimas mus supančio pasaulio grožiu.

Norite sužinoti, kaip tai įmanoma? Arba pasidalinti savo patirtimi, pasitikrinti savo sprendimus?

Pasakos augimui – ta erdvė, kurioje būsime savimi, atrasime save, pažindinsimės su savimi, tą erdvę pripildydami per amžių amžius nusistovėjusiomis tiesomis, taip įtaigiai ir priimtinai, paprastai ir ne prastai mums gatavai pateiktomis tarsi ant lėkštutės – pasakomis.

Pasakos augimui – tai galimybė savo patyrimus, pasaulio pajautimą ir išgyvenimus, savo asmenines savybes ir jausmus pasimatuoti pasakų pasaulio rėmuose. Maloniai nustebsite sužinoję ar prisiminę, kad kaip gyvenime, taip ir pasakoje… Takoskyra tokia siaura.

Pasakos augimui išraiška – saviugdos užsiėmimai „Pasakos suaugusiems: pasaulio išminties ir dvasinio augimo lobynas“ – tai asmeninio tobulėjimo valandėlės pozityvių permainų savo gyvenime besitikintiems žmonėms, kuriose pasakos bus atrandamos kaip žmogaus gyvenimo ir vystymosi kryptys. Beliks išsirinkti labiausiai Jums tinkančią. Galbūt tą, link „ilgai ir laimingai“?…

Akvilė Sadauskienė

Komentarai

komentarai