Jau šį mėnesį brangiau mokėdami už vandens pašildymo paslaugas Lietuvos gyventojai pajus dingusią pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatą šildymui.
Lengvata centriniam šildymui galiojo nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, nes perėjimas iš vienos santvarkos į kitą buvo ypač skausmingas šildymo alternatyvos neturintiems daugiabučių gyventojams. Energetiniu požiūriu neefektyvių statinių šildymas buvo ir tebėra sunki našta jų gyventojams. Tiesa, būtent per garsiąją naktinę mokesčių reformą konservatoriai su liberalais lengvu rankos brūkštelėjimu mokesčių lengvatą šildymui panaikino. Paskui susigriebė ir padarė laikiną. Tokiu būdu daugiabučių gyventojai tapo politikų įkaitais, kasmet laukdami šildymo sezono pabaigos ir svarstydami – pratęs lengvatą politikai ar panaikins.
Valstiečiai-žalieji ėmė lengvatą ir panaikino. Socialiai jautri politika, dėmesys regionams ar darbo vietų išsaugojimas buvo nurašyti sulig valdžios paėmimu. Socialdemokratų frakcija Seime užregistravo siūlymą, kad PVM lengvata, taikant 9 proc. tarifą, būtų įvesta nenustatant pabaigos termino. Vienas svarbiausių argumentų – valstybė turi pasirūpinti daugiabučių namų gyventojais, kol šalyje nebaigta šių pastatų renovacija. Nors socialdemokratų valdymo laikotarpiu per praeitą kadenciją buvo padarytas akivaizdus proveržis renovuojant daugiabučius, tačiau daugybė jų gyventojų vis dar gyvena ateities vizijomis. Kitaip tariant didelę dalį pajamų išleisdami šildymui daugelis Lietuvos gyventojų priversti gyventi energetinio skurdo sąlygomis.
Energetinio skurdo sąvoka pasaulyje pradėta vartoti vos prieš dešimtmetį, kai brangstant ištekliams ėmė brangti ir komunalinės paslaugos, kurios tampa vis sunkesne našta gyventojams ir paveikia įvairias ekonomikos, socialines bei aplinkos sritis. Pavyzdžiui, pagal Didžiojoje Britanijoje įteisintą energetinio skurdo apibrėžimą, šio pobūdžio skurdas patiriamas, kai sąskaitoms už energiją išleidžiama daugiau nei 10 proc. gaunamų pajamų (Lietuvos atsakingo verslo asociacija). Tuo tarpu mokslininkų tyrimai rodo, kad Lietuvos gyventojai patiria itin didelį energetinį skurdą Europoje.
Energetinį skurdą patiriančius žmones dažnai lydi dilema „Heat or Eat“ („Šildytis ar valgyti“). Centralizuotai tiekiamos šilumos vartotojai be brangios daugiabučio renovacijos turi tik vieną būdą sutaupyti – reguliuoti į daugiabutį atitekančios šiluminės energijos kiekį. Tačiau kai namo bendrijos pirmininkas ar administratorius taupymo tikslais „prisuka“ šilumos sklendę, daugiabutis aprūpinamas nepakankama šiluma. Tai reiškia, kad kyla grėsmė ne tik gyventojų turtui (drėgmė, pelėsis ir kita), bet ir sveikatai. Daugėja rizikos faktorių susirgti.
Tyrimų rezultatai rodo, kad tai daro įtaką dažnesniam vaikų sergamumui, o tai, savo ruožtu, reiškia, jog nebus lankoma mokykla ir bus sunkiau įgyjamos žinios. Tėvai sergančius vaikus turi slaugyti, atsiprašyti iš darbo arba prašyti nedarbingumo. Tėvų nedarbingumas slaugant vaikus yra apmokamas iš „Sodros“ lėšų, todėl vienoje kišenėjė sutaupydama valstybė praranda iš kitos kišenės. Yra teigiančių, kad nepakankama šiluma sąlygoja ir didesnį pagyvenusių žmonių mirtingumą.
Mokslininkų tyrimai rodo, kad nepakankamai užtikrinama šilumos norma gyvenamajame būste daro įtaką ir emocinei gyventojų savijautai. Prasta emocinė savijauta jau išvarė šimtus tūkstančių iš Lietuvos ir, dabar, brangstant prekėms bei paslaugoms, politikai turėtų susiimti ir išsaugoti bent PVM lengvatą šildymui. Paprastai tariant užtikrinti, kad nuo rudens daugiabučiuose nebrangtų šildymas. Beje, jis brangtų ir tais atvejais, jeigu lengvata būtų patvirtinta 10, 12 ar 15 proc. tarifu – apie ką jau bando tartis bei derėtis šios lengvatos pratęsimą į Miškų įstatymo pataisas išmainę valstiečiai su konservatoriais.
Dauguma šalies gyventojų, gaunantys mažas ir vidutines pajamas, didelę dalį savo pajamų vis dar turi skirti būtiniausioms komunalinėms paslaugoms apmokėti, nepriklausomai nuo to, ar šilumos energiją ir karštą vandenį gaminasi savarankiškai, ar gauna centralizuotai.
Socialdemokratai mano, kad nuolatinis lengvatinis 9 proc. PVM tarifas galėtų būti taikomas ne tik daugiabučių namų gyventojams tiekiamai šilumos energijai ir karštam vandeniui, bet ir privačių namų ūkiuose naudojamoms akmens anglims, durpėms, malkinei medienai ir medienos atliekoms, gamtinėms dujoms, elektros energijai. Energetinį skurdą patiria visi gyventojai, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, o visuotinis lengvatos taikymas būtų paprasčiau administruojamas. Tiesa, argumentas, kad tokia lengvata pasinaudotų ir turtingesni gyventojai, turi prasmės, bet šį nelogiškumą būtų galima išspręsti per mokesčių sistemos progresyvumą.
