Minint Jono Žemaičio-Vytauto 110-ąsias gimimo metines

0
623

Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad šiais metais sukanka 110 metų, kai gimė su sovietų okupacija kovojęs Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos Prezidento pareigas, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo Pirmininkas generolas Jonas Žemaitis-Vytautas ir 70 metų nuo 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Deklaracijos pasirašymo, nusprendė paskelbti 2019-uosius Jono Žemaičio-Vytauto metais.

Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos Veiverių biblioteka, siekdama prasmingai paminėti šias reikšmingas Lietuvos istorijai datas, birželio 14-ąją pakvietė Veiverių Tomo Žilinsko gimnazijos 8 ir 10 klasių mokinius ir jų mokytojas Laimą Mikušauskienę ir Editą Losovaitę bei Prienų krašto muziejaus muziejininkę Snieguolę Kleizaitę aplankyti Veiverių Skausmo kalnelį ir Tylos minute, žvakių liepsna ir garsiniais skaitymais atmintinoje vietoje pagerbti kovotojus už Lietuvos laisvę.

Mokiniai skaitė ištraukas iš Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų skyriaus vyriausios specialistės Editos Škirkaitės parengtos medžiagos, Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės knygos „Žuvusiųjų prezidentas“ ištraukas apie laisvės kovas ir šių kovų didvyrius, iš kurių vienas buvo – Jonas Žemaitis-Vytautas.

Pagrindinė J. Žemaičio veiklos sritis buvo partizanų karinis ir idėjinis rengimas, vadovų parinkimas, organizacinės struktūros stiprinimas: jis ėmėsi vienyti po miškus išsibarsčiusius partizanų dalinius, kurti jų ryšių sistemą ir organizuoti partizanų rėmėjų tinklą, kuris vėliau buvo pavadintas Organizaciniu sektoriumi, partizanams parūpindavo pogrindyje leistos spaudos ir antisovietinių lapelių, rengė juos ginkluotam sukilimui karo su SSRS atveju.

„Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, laikau, kad Sovietų sąjunga su savo ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį… <…> Visus pogrindžio veiksmus, nukreiptus prieš sovietinę valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau jų nusikalstamais. Tik noriu pabrėžti, kad kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova prisilaikytų humanizmo principų. Jokių žvėriškumų neleidau. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma… Sovietų valdžia – mano šalies priešas ir mano asmeninis priešas… Aš vis tiek laikau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus…“.

Šiais žodžiais kovojančios Lietuvos prezidentas, partizanų generolas Jonas Žemaitis-Vytautas 1954 m. birželio 7 d. Pabaltijo karinės apygardos Karo tribunolo parengiamojo teismo posėdyje, vykusiame Vilniuje, baigė devynis metus trukusią kovą su sovietų okupantais. Ne tik asmeninę – su jo suėmimu siejama ir viso ginkluotojo lietuvių pasipriešinimo sovietiniams okupantams pabaiga.

Pabaltijo karinės apygardos Karo Tribunolo 1954 m. birželio 1–9 d. vykusiame uždarame posėdyje J. Žemaitis buvo nuteistas mirties bausme. Rašyti malonės prašymą jis atsisakė. Pageidavo tik pasimatymo su sūnumi, tačiau vietoj pasimatymo jam buvo parodyta sūnaus su pionieriaus kaklaraiščiu ir ženkliuku nuotrauka, kuri saugumiečių manymu turėjo parodyti J. Žemaičiui visišką socializmo idėjų triumfą.

Nuosprendis J. Žemaičiui buvo įvykdytas 1954 m. lapkričio 26 d. Maskvos Butyrkų kalėjime.
Butyrkų kalėjime nesiliovė rūkę krematoriumo kaminai. Dūmais ir pelenais Jonas Žemaitis grįžo į žemę, į bendrą nežinomą Lietuvos partizanų kapą.

Beveik po penkiasdešimties metų užmaršties Jonas Žemaitis grįžo į Lietuvos istoriją ir visuomenės sąmonę: partizanų generolas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkas, vienas iš tūkstančių už tėvynę žuvusių Lietuvos sūnų.

Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos informacija

Komentarai

komentarai