Paskutinėmis rugpjūčio dienomis senajame Šilavoto davatkyne surengtas pleneras „Parafrazės“. Vietoje, kurią daugiau nei prieš dešimtmetį atrado Alfonsas Vilpišauskas, vykęs tradicinis renginys buvo ir kiek netradicinis – jį kuravo mugėje „Art Vilnius“ geriausiu jaunuoju menininku pripažintas tapytojas Petras Lincevičius.
Pleneras subūrė ir vyresniosios, ir jaunesniosios kartos tapytojus. Atmosfera kurti buvo ideali: į Davatkyne, nuo Šilavoto kaimelio atskirtame ne tik tvora, bet ir šilu, įsikūrusią meno koloniją patekti galima tik siaurais pušyno keliukais.
Uždarant plenerą, Davatkyno kiemas virto parodų sale, o mediniai namukai – jos sienomis. Ant jų tąkart buvo sukabinti ne tik plenere kūrusių menininkų, bet ir meno edukacijos užsiėmimuose dalyvavusių vaikų ir suaugusiųjų darbai – visi norintieji buvo supažindinti su tapymu aliejiniais dažais.
„Kiekvienais metais pasirenkame temą. Šiemetė tema „Parafrazės“ (gr. paraphrasis – atpasakojimas) atspindi meno kūrinį, sukurtą konkrečioje vietoje, šiuo atveju – Davatkyne. Menininkas sukuria tarsi tos vietos atpasakojimą, tam tikrą genius loci, vietos dvasios, interpretaciją, kurią žiūrovas perskaito ir pajunta savaip. Plenero metu sukuriamas kūrinys tampa konkrečios vietos ir jausmų, kuriuos sukelia ši vieta dokumentacija“, – plenero temą aiškino P. Lincevičius.
Vakar plenero kūriniai atkeliavo į Parko galeriją. Dvylikos plenero dalyvių – tapytojų, grafikų, fotografų, skulptorių, tautodailininkų – darbuose atskleidžiama kūrybinės stovyklos metu vyravusi dvasia. Nepaisant buvimo vienoje erdvėje tuo pačiu metu menininkų kūriniuose jaučiama kiekvieno jų stilistika.
Dailininkė Aušra Andziulytė pamėgtos tapybos ant skardos technikos ėmėsi ir plenere. Ištįsusios, lengvai sklandančios ir dar lengviau užpildančios skardos lakštą dažų dėmės dominuoja visoje menininkės kūryboje.
Grafikas Romualdas Čarna į popierių bandė perkelti Šilavoto davatkyno paslaptingumą – kruopščiai sukurtuose kūriniuose atsispindi ne tik naktinis Davatkyno žvaigždėtas dangus, bet ir pušys, medinės trobelės. Viskas perteikta grafikui būdingomis nuslopintomis spalvomis, aiškiai suvokiamus motyvus pridengiant paslapties šydu, dingstančiu tik atidžiau įsižiūrėjus.
Jauna menininkė Gintarė Marčiulynaitė nagrinėjo jau seniai ją dominančią temą – šuns laisvės problemą, šeimininko ir naminio augintinio bendravimo paviršutiniškumą. „Gyvūnas yra priklausomas nuo žmogaus veiklos ir norų. Jis visuomet pririštas prie pavadžio arba uždarytas interjere. Gyvendamas kartu su žmogumi, nuo jo priklausomas, gyvūnas praranda susitapatinimą su gamta. Jo pasaulio ribos apibrėžtos, natūrali prigimtinė aplinka pasikeitusi, tuščia, pilka. Mano vaizduojamas pasaulis labai žemiškas, visos akimirkos – iš kasdienybės, nesumeluotos“, – teigia menininkė ir šios jos išsakytos mintys puikiai atsispindi ir plenero metu nutapytuose kūriniuose.
Grupės „Angis“ narys Eimutis Markūnas Davatkyno pleneruose dalyvauja nuo pat pirmųjų jo metų. Kaip uždarant plenerą pastebėjo rašytoja Aldona Ruseckaitė, „dailininkas užtėškė ant drobės raudonų dažų, ir viskas”. Galutinis kūrinių variantas radosi kiek vėliau, juose tie raudoni dažai tik kur ne kur pasirodo.
Kitas grupės „Angis“ narys A. Vilpišauskas savo unikalia, tiesiai ant drobės iš dažų tūbelės išspaustų spalvų technika taip pat puikiai atspindėjo Šilavoto davatkyno dvasią. Daug sodrių spalvų – nesikertančių, nesusipinančių, tik kaip atskiros spalvinės dėmės savarankiškai įsikūrusių drobėje. Taip pat ir Davatkyno aplinka: tvora ir pušynais nuo Šilavoto atskirtos medinės trobelės, tik palypėjus ant kalvos atsiverianti kaimo panorama. Visi šie atskiri vienetai galiausiai sukuria darnų sąskambį – kaip ir A. Vilpišausko spalvos ant drobės.
Fotografas Remigijus Treigys savo darbuose nevaizduoja žmonių, tik įamžina tarsi nejudančią, sustingusią, kažkur pasaulyje egzistuojančią vietą – be spalvų, viską perleidžiant per sepijos filtrą – it per laiko prizmę.
