Šikšnosparniai Punios šile

0
870

11Žmogus – gamtos dalis. Deja, kasmet dėl netinkamos jo veiklos mūsų planetoje visam laikui išnyksta apie 30000 įvairiausių gyvų organizmų rūšių. Per šį amžių galime prarasti pusę planetos gyvybės formų, kurios žmonijai labai svarbios, nes vienaip ar kitaip veikia mūsų gamtą, mūsų gyvenimą. Su jomis kartu dalinamės planeta.

Viena iš bioįvairovės rūšių – šikšnosparniai.  Tad minėdami tarptautinę biologinės įvairovės dieną, Nemuno kilpų regioninio parko vyr. ekologai  Žydrūnas Preikša ir Renatas Jakaitis suorganizavo renginį „Šikšnosparniai Punios šile“. Jame dalyvavo 59 žmonių grupė: mokiniai ir mokytojai iš Alytaus Panemunės pagrindinės mokyklos, Alytaus Putinų gimnazijos, Prienų r. Jiezno gimnazijos ir Prienų r. Balbieriškio pagrindinės mokyklos.

Pažintis su šikšnosparniais prasidėjo grupių prisistatymais. Ir ko čia tik nebuvo?!  Vaidinimų, eilėraščių, šokių, mįslių. Įdomūs tie šikšnosparniai: ausys – kaip sparnai, o sparnai lyg skėtis… „Kas jiems liepė atbulai palubėj kabėti?“-klausė balbieriškiečiai .

Ekologijos instituto terologas dr. Kazimieras Baranauskas, tyrinėjantis žinduolius, savo pranešime supažindino su Lietuvos šikšnosparniais, jų biologija, ekologija ir tyrinėjimo metodais. Sužinojome, kad šikšnosparniai – paslaptingiausi žinduoliai, naktiniai gyvūnai, patys artimiausi žmogui. Prieš 200 metų Karlas Linėjus  juos buvo priskyręs primatams. Iš pasaulyje gyvenančių 500 rūšių žinduolių 1200 sudaro šikšnosparniai. Kas trečias žinduolis pasaulyje – šikšnosparnis. Lietuvoje iš 70 rūšių žinduolių- net 14 yra šikšnosparniai (11 įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą). Šių žinduolių smegenys panašios į žmogaus. Šikšnosparnis, „skraidantis žmogeliukas“, nuskrenda 10000 km, surasdamas pastovų plyšelį žiemoti. Jis pajunta už 100 metrų skrendantį 2 mm uodą. Ar tai ne stebuklas? 700 Rūšių šikšnosparnių medžioja, naudodami ultragarsą. Iš visų žinduolių tobuliausia jų klausa. Dėl to dauguma šikšnosparnių tamsioje erdvėje orientuojasi bei  susiranda maisto. Jie girdi ne tik mums, žmonėms, įprastus garsus, bet ir mūsų ausims visiškai negirdimus, labai dažnai pasikartojančius ultragarsus, kurių dažnis siekia net 120000 virpesių per sekundę. Šių žinduolių galvos smegenys analizuoja paskleistus ir aidu sugrįžusius ultragarsus, smegenų žievėje sukurdamas aplinkos „garsinį vaizdą“.

Palyginus su kitais smulkiais žvėreliais, šikšnosparniai gyvena labai ilgai (Lietuvoje-ilgiau, nei 25 metus). Tai vieninteliai pasaulyje sparnuoti žinduoliai, turintys tikrus sparnus ir galintys ilgai bei toli skraidyti. Jų sparnai sudaryti iš elastingos odos, ištemtos tarp stipriai pailgėjusių priekinių galūnių 2-5 pirštų (pirmas pirštas – nykštys: laisvas, trumpas, su aštriu nagiuku). Užpakalinių galūnių- laisvi, be skraidomosios plėvės, turintys aštrius, riestus nagiukus, kurie padeda judėti vertikaliais paviršiais, užsikabinti už menkiausių atbrailų ir tvirtai kyboti žemyn galva ilsintis ir žiemojant. Šikšnosparnių akys didelės ir gerai išsivysčiusios, todėl puikiai mato ir naktį. Kaip ir kiti naktiniai gyvūnai, dauguma jų neskiria spalvų. Minta pačiu įvairiausiu maistu Krauju minta tik 3 rūšys, vadinamos vampyrais. Iš vampyrų seilių gaminamas vaistas drakulinas per metus išgelbsti keletą tūkstančių žmonių gyvybių. Ši medžiaga išsklaido kraujo krešulius įvairiose kūno vietose, todėl naudojama sunkiomis kraujotakos ligomis sergančių žmonių gydymui. Visos Lietuvoje gyvenančios šikšnosparnio rūšys minta tik vabzdžiais: gaudo virš miško skraidančius vabzdžius, ieško jų tarp medžių ar krūmų, čiumpa virš vandens telkinių susispietusius uodus, mašalus, drugius, vabalus. Maitintis pradeda prieblandoje arba naktį, o baigia auštant. Per naktį vienas šikšnosparnis sumedžioja iki 1/3 savo kūno svorio vabzdžių, todėl vienos nakties grobis skaičiuojamas tūkstančiais ar net šimtais tūkstančių vabzdžių. Didžiausias Lietuvoje gyvenantis šikšnosparnis – rudasis nakviša – mėgsta grambuolius: iš vakaro suėda 10, paryčiui – dar 10.

Šikšnosparnių patelės gyvena kolonijomis, patinai–pavieniui. Patinai turi savo teritorijas, kurias akylai saugo. Jie poruojasi vasaros pabaigoje, tačiau nauja gyvybė užsimezga tik po žiemojimo, kitų metų pavasarį. Nėštumas trunka nuo 6 iki 9 savaičių. Kasmet vasaros pradžioje patelė atveda 1, labai retai–2 jauniklius. Pirmomis po gimdymo dienomis patelė, skrisdama maitintis, nešasi ant krūtinės ir savo mažylį. Misdamas vien motinos pienu, 4-5 savaičių jauniklis dydžiu beveik nesiskiria nuo suaugusių ir gali pats susimedžioti vabzdžių. Šikšnosparniai–itin bendruomeniniai gyvūnai: jei žūva viena iš patelių, jos jauniklį žindo ir prižiūri kitos kolonijos pateles.

Artėjant žiemai ir pradėjus vėsti orams, gerokai sumažėja  ore skraidančių vabzdžių – vienintelio šikšnosparnių maisto. Vengdamos žiemos  bado, Lietuvoje paplitusios šikšnosparnių rūšys migruoja į šiltesnio klimato kraštus: Prancūzija, Olandija, Vokietija, Čekija. Didžiausi keliauninkai – rudieji nakvišos. Migracijos metu jie nuskrenda 1600 km. Kitos rūšys pakantesnės žvarbiems orams – lieka žiemoti netoli savo vasarą gyvenamosios vietos. Žiemą, susibūrę į įvairaus dydžio grupes, ar pavieniui, giliai įminga 6-8 mėn. Kadangi yra  šiltakraujai gyvūnai, kūno temperatūra – 37.3 C, o įmigus temperatūra nukrenta vos ne iki 0 C. Miegant kvėpavimas sulėtėja beveik 20 kartų, apie 40 kartų –širdies ritmas. Tokiu būdu gyvūnas taupo energiją. Šikšnosparnių  žiemojimo vietomis tampa šilti, drėgni ir būtinai stabilaus mikroklimato požemiai, olos, rūsiai, kur nėra skersvėjų, garso ir šviesos trikdžių. Slėptuvėms būdinga didelė įvairovė, nes jos turi teigti prieglobstį ne tik ilgomis vasaros dienomis po aktyvaus naktinio gyvenimo, bet ir rudeninių klajonių bei žvarbiu žiemojimo laikotarpiu. Visoms savo buveinėms  šikšnosparniai  išrankūs, nes turi saugiai jaustis, jog nebus užpulti plėšrūnų, išgyvens, esant lauke  ir spiginančiai saulės  kaitrai, ir nesibaigiančiomis liūtimis. Slėptuvės būna 4 tipų: įvairūs pastatai; olos, šachtos, rūsiai, fortai; drevėti medžiai; žmogaus specialiai sukurtos dirbtinės slėptuvės–inkilai kurie atstoja medžių dreves.

Įdomiai papasakojęs apie šikšnosparnius, dr. Kazimieras Baranauskas įvertino mokinių atsivežtus inkilus. Džiaugiamės, kad visus „namelius“ išgyrė. Vakarėjant visi vykome kelti inkilų į Punios šilą-vieną iš seniausių ir vertingiausių gamtos objektų Europoje, garsėjantį aukščiausių Lietuvos medžių karalyste.  Dr. Kazimieras Baranauskas paaiškino, kaip reikia kelti inkilus. Turi būti laisvas priskridimas prie medžio ir apačioje be šakų. Reikia kelti 6-10 metrų aukštyje, tada rečiau „lanko“ kiaunės. Inkilą turi apšviesti saulė bent 4-5 val. Geriausiai–rytinė pusė, pietvakariai ar pietryčiai. Temstant stebėjome, kaip daugiakameriniame inkile įsikūrusį mažiausių Lietuvos šikšnosparnių–šikšniukų nykštukų–Kolonija išskrenda maitintis. Atlikome skaičiavimus ir  rūšių atpažinimą, naudodami ultragarso detektorių. Per pusvalandį suskaičiavome iš inkilo išskrendant apie 270 šikšniukų nykštukų. Ultragarso detektorius užfiksavo ultragarsus ir pavertė mus girdimais garsais: trata… trata… Oi, kaip buvo įdomu išgirsti šiuos garsus!

Iš Punios šilo išvykome sutemus. Už turiningą, gerai organizuotą renginį nuoširdžiai dėkojame vadovams–Žydrūnui Preikšai, Renatui Jakaičiui ir dr. Kazimierui Baranauskui. Daug sužinojome, pamatėme ir supratome, kad šių nuostabių skrajojančių žinduolių nereikia bijoti.  Juos turime saugoti ir globoti.

Prienų r. Balbieriškio pagrindinės mokyklos informacija

Komentarai

komentarai