Pokalbis su ilgamečiu Šilavoto Davatkyno plenerų dalyviu, fotomenininku Remigijumi Treigiu

0
638

1KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veikia Remigijaus Treigio, Šilavoto kraštiečio ir ilgamečio Šilavoto Davatkyno plenerų dalyvio, paroda „Teritorijos: fotografijos 1987–2015“, o spalio 30 d., penktadienį, 18 val. vyks parodos ir albumo „Remigijus Treigys. Fotografijos“ pristatymas. Ta proga – pokalbis su fotomenininku.

Su fotomenininku Remigijumi Treigiu kalbėta dieną prieš jo retrospektyvinės parodos „Teritorijos: fotografijos 1987–2015″ atidarymą Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose. Kalbėtasi apie kūrybines teritorijas, keliones ir neužduotus klausimus. Bet ne apie ateities planus.

Jūsų paroda vadinasi „Teritorijos“. Kaip iškoduotumėt šį pavadinimą?

„Teritorijos: fotografijos 1987–2015″, – patikslina. – Žodis „teritorija“ yra daugelio mano fotografijų pavadinimuose: „Teritorija“, „Uždara teritorija“, „Aptverta aikštė“, „Gatvė“… Tai lyg įrėmintos vietos… Kiekvienoje mano fotografijoje yra linija, tarsi vieta užeiti už kadro, kur visai kiti gyvenimai ir kitos erdvės, o nuotraukoj aš tarsi įrėminu tą savo norimą teritoriją į kadrą. Tai yra ir laikotarpio teritorijos, kurios kartais pasikartoja – aš vėl grįžtu į tas vietas, kuriose buvau prieš 10 ar 20 metų, jų vėl ieškau ir pasižvalgau, kaip jos pasikeitė. Kai kurios būna net visiškai nepasikeitusios, kitos – pasikeitusios.

Bet kartu tos teritorijos – nebūtinai išorinės. Yra ir vidinė teritorija, apibrėžta mano paties kūrybinė teritorija. Teritorijos prasmė platesnė, ne tik fizinė vieta, tai ir kūrybinės teritorijos laukas, apžvalga, nes parodoje rodomi ir mano videodienoraščiai – aš kartais darau tokius, pavyzdžiui „Dienoraštis: diena“ arba „Šverino dienoraštis“, kai vaikštinėdamas po tam tikras teritorijas aš fiksuoju tas vietas, paskui iš jų susilipdo bendras vaizdas. Vieni žmonės rašo dienoraščius – fiksuoja savo patirtas emocijas, žinias, aš užsirašinėju vaizdais, ir vėliau pamatęs tą vaizdą prisimenu tai, kur buvau, ką mačiau, ką girdėjau.

Tai pirmoji Jūsų retrospektyvinė paroda. Kodėl dabar?

Mini retrospektyva buvo prieš kelerius metus Baroti galerijoje – gal apie 20 darbų, o dabar išėjo šita knyga (albumas „Remigijus Treigys. Fotografijos“. – Aut. past.), kuri apima 25 metų kūrybinį laikotarpį, knygos pristatymas jau vyko Vilniuje ir Kaune, o dabar atėjo metas ją pristatyti Klaipėdoje. Kai kurie mano darbai yra knygoje, bet jų nebus parodoj, o kai kurie – atvirkščiai – bus tik parodoj, taigi knyga ir paroda viena kitą papildys.

Aš pirmą kartą eksponuosiuos tokioj didelėj erdvėj, ir man pačiam norisi pamatyti visą išklotinę – nuo ko pradėta ir kur nueita. Šiaip mano darbuose labai daug sugrįžimų – prie tų pačių temų, prie tų pačių motyvų, ir man pačiam įdomu ekspozicijoj gretinti naują darbą šalia, tarkim, 20 metų senumo darbo. Pačiam įdomu pamatyti tą ryšį – pasikeitimą ar nepasikeitimą.

Žinau, kad atspaudžiate nedaug darbų. Ar nuotraukas ekspozicijai rinkote iš privačių kolekcijų?

Ne ne. Fotografija yra tiražuojamas dalykas, tai ne tapyba. Nors mano atspaudų nėra daug – vienas-trys darbai, stengiuosi tuos paskutinius atspaudus pasilikti sau. Bet yra darbų, pavyzdžiui, mano pirmasis ciklas „Daiktai“, – kurių aš neturiu, nes yra įsigijęs Modernaus meno centras. Šitoj retrospektyvoj šio ciklo nėra, nes aš jo neturiu.

Tebegadinat atspaustų nuotraukų negatyvus? Nepasikeitė požiūris?

Tebe. Aš jį perbraukiu atspaudęs nuotraukas, nes manau, kad niekada jau nebegrįšiu prie to paties negatyvo – vėl kartoti atspaudą man jau neįdomu, nematau prasmės ir reikalo po kelerių metų vėl grįžti prie to paties, tuo labiau kad į tą atspaudą reikia įdėti labai daug darbo ir, tarkim, jei šiandien padaręs darbą po kelerių metų jį vėl spausiu, jis bus kažkoks kitoks… Jau geriau tą negatyvą sunaikint, juo labiau kad tik aš galiu atspausti iš to negatyvo – man yra svarbu autorinis atspaudas, aš nepatikiu jo daryti niekam kitam. Gal kas gali duoti savo negatyvą arba failą kažkur atspausti, tai jo pasirinkimas, o aš turiu pats prie jo dirbti – yra technologiniai dalykai, tie šviesumai, tamsumai… Mano technologija tokia, kad darbo negali pakartoti – ne ta prasme, kad jis nepakartojamas, bet net aš pats antrą kartą jau negaliu to paties pakartot (juokiasi). Perbrauktas negatyvas – viskas, jis yra užbaigtas. Darbas jau gimė: du trys atspaudai, ir nėra prasmės vėl ieškoti archyvuose. Padėtas taškas.

Jūsų darbai kupini paslapties, rimties, vienatvės… Ir pats visada atrodote rimtas, santūrus. Ar toks ir Jūsų gyvenimas?

Provokuojantis ir sudėtingas klausimas (atsidūsta). O aš toks atrodau? Visoks būnu, kaip ir visi žmonės. Kūryboj galbūt esu susikaupęs ir reiklus. O gyvenime – kaip ir visi žmonės, būnu ir toks, ir kitoks. Gal tik atrodo, kad toks rimtuolis susiraukęs vaikštau (kvatoja). Nežinau. Save visada sunku stebėti veidrodyje… Kad ir tas mano autoportretas, kur parodoj kabo – „Atspindys veidrodyje“… Nežinau… Žmogus turbūt keičiasi – vienais metais jis yra toks, praeina kažkiek metų – kitoks. Ir kūryboj atsispindi, kaip tu keitiesi…

2Jūsų nuotraukos – tarsi senos vinilo plokštelės: su traškesiu, įgarsintos. Garsas Jums labai svarbus. Ar kurdamas klausotės muzikos?

Įvairiai. Labai įvairiai. Priklauso nuo nuotaikos. Mano kūryba susideda iš daugybės etapų. Būna etapas, kai mintyse kažkas gimsta, paskui tuos dalykus pamatai realybėje. Po to grįžti prie tų pamatytų dalykų jau su fotoaparatu, lauki momento, kada jau gali fotografuot. Paskui kitas etapas – kai jau spausdini fotografiją. Dar vienas kūrybos etapas yra, kai eksponuoji, nes man labai svarbi pati ekspozicija – jos estetika. Bet galbūt aš labiau tyloj mėgstu dirbti. Man muzikos labiau patinka klausytis, kai nekuriu. Ypač Bacho.

Mėgstat klasiką?

Taip, mėgstu. Bet priklauso nuo nuotaikos – galiu klausytis ir „Bitlų“, rokenrolo, bliuzo. Nesu kategoriškas…

Nuo vaikystės daug keliaujate – gimėte Kaune, vėliau gyvenote Šilavote, po to – Agluonėnuose. Agluonėnų mokykla dabar Jumis didžiuojasi…

Tikrai? Dabar jau didžiuojasi, o kai mokiausi, į kampą statydavo ir dvejetus rašydavo, sakė – pats blogiausias mokinys (juokiasi). Kaune aš tiktai gimiau – dokumentuose taip parašyta. Gyvenom Prienų rajone – Šilavoto kaime. Vėliau tėvai atsikraustė į Klaipėdos kraštą, kai man 10 metų buvo, taip čia ir likau.

Tik susidaręs toks įspūdis, kad daug keliauju. Nesu aš keliautojas. Yra žmonių, kurie be kelionių negali. Aš ne iš tų. Mano kelionės daugiau surištos su kūrybiniais dalykais – kai būna kūrybinės rezidencijos ar parodos. Kad ir kelionė prieš kelias savaites į Bialystoko (Lenkija) tarptautinį fotografijos festivalį – spalio 8 d. Palenkės operos ir filharmonijos Europos menų centre buvo atidaryta mano personalinė paroda „Laiko patirtis“. O kaip turistas keliauju labai retai.

Netraukia grįžti į vaikystės vietas?

Labai traukia. Ypač seniau. O dabar grįžtu tenai kiekvieną vasarą, nes Šilavote, mano vaikystės kaime, Davatkyne vyksta dailininkų plenerai, kai mane pasikviečia, tada ir aplankau tas vietas.

O Mažoji Lietuva Jums nieko nereiškia?

Labai daug reiškia. Manau, kad Šilavotas man vaikystėje davė pradines šaknis, o šitas kraštas suformavo mane kaip menininką, kaip žmogų. Suformavo mano žvilgsnį į kūrybą, nes mano fotografijose visur yra horizonto linija, net ir interjeruose, kas būdinga pamario kraštui, – visur pabrėžtas horizontas. Manau, kad galbūt tai ir suformavo tie laukai, tos tolumos. Aplinka žmogų formuoj

Prieš keletą metų iš jūros ištraukėt butelį su vieno knygyno dovanų kuponu. Ar jums dažnai taip sekasi?

Ne, nedažnai (juokiasi). Tiesiog radau tą butelį vaikščiodamas palei jūrą. Niekada loterijoj nieko nelaimiu, ir man pačiam tai buvo linksmas nutikimas.

Bet sėkmės faktorius svarbus Jūsų kūryboje?

Ką turite omenyje?

Na, pavyzdžiui, dieną, kai atrandate savo kūrybai tinkamą objektą, galima pavadinti sėkminga?

Galbūt, jei tai galima pavadinti sėkminga diena. Gal tai daugiau lemtinga diena. Yra dalykų, kurių metus lauki – to momento, kai galvoj subręsta idėja ir jau gali eiti fotografuoti, arba tinkamo apšvietimo… Sėkmė man reikalinga lemiamam momentui. Kartjė-Bresonui (Henri Cartier-Bresson – XX a. fotomenininkas, dar vadinamas fotožurnalistikos tėvu, „lemiamo momento“ fotografas.  – Aut. past.) sėkmė turėjo būti labai svarbi – kad tuo metu atsirastų reikiamoje vietoje. Va čia jau yra sėkmė. O aš su savo fotografija galėčiau eiti ir eiti į tas pačias vietas ir laukti tos akimirkos. Sėkmę pačiam reikia pasigauti, ji neateina – reikia jos išlaukti.

Ir paskutinis klausimas: kokį klausimą pats sau norėtumėt užduoti ir į jį atsakyti?

Ooo, čia reikėtų labai rimtai pagalvoti… Palikit man savo elektroninį paštą, aš pagalvosiu ir vėliau atsakysiu (juokiasi). Klausimų sau būna labai daug, kuris būtų svarbiausias – dabar nežinau… Visai neseniai apie tai galvojau – kodėl manęs niekas to neklausia, o dabar, kai paklausėt, viskas per tuos parodos rengimo rūpesčius iš galvos išgaravo…

Apie ateities planus neklausiu…

Neklauskit (juokiasi). Nes kai pradedi apie juos kalbėti, jie niekada neišsipildo – kai tik įgarsini, ką esi sumąstęs, ir nori daryt, – žiūrėk, nieko ir neįvyksta.

kulturpolis.lt

 

Komentarai

komentarai