Paskutinis skambutis Stakliškėse

0
1011

1 „Visi paukščiai išskrenda rudenį, o mūsų pavasarį“, – tarsteli kažkuris mokytojų kambaryje jau girdėtą posakį. Kolegos „prilipę“ prie mokytojų  kambario langų: stebėjome, kaip pro mokyklą nutįso ilga eilė mašinų, papuoštų ir išblizgintų… Jose sėdėjo mūsų abiturientai. Žinojom, kad važiuoja atsivežti savo klasės auklėtojos: juk šiandien ypatinga diena – paskutinis skambutis. Prie gimnazijos rinkosi žmonės – tėvai, draugai, pažįstami, mokiniai ir mokytojai. Kiek šypsenų, džiaugsmo, ir ašara ne viena skruostu nurieda. Vyresnieji supranta, ką reiškia išsiskyrimas su mokykla, o mažieji gal pavydi – juk abiturientams jau nereikia į mokyklą.

Pagaliau suskambėjo skambutis: prie mokyklos sugrįžo dvyliktokai su klasės auklėtoja. Čia juos pasitiko pirmokai. Visi ėjo į mokyklą. Skambėjo muzika, sumirgėjo daugybė gėlių…  Prie mokyklos laiptų  abiturientai šoko. Šokio sūkuryje spindi šypsenos. Judesiai panašūs į paukščio skrydį. Taip norisi, kad tas skrydis būtų stebuklingas… Po direktorės ir vienuoliktokų sveikinimų visi sugrįžo į klases. Vyko pamokos. Abiturientams – kiek kitokie užsiėmimai. Pirmąją pamoką vienuoliktokai tikrino jų žinias, prašė parašyti laiškus, kaip save įsivaizduoja po dešimties metų. Sekančią pamoką soc.  pedagogė grąžino dvyliktokų seniai pildytas anketas jų karjeros klausimais. Dalijosi įspūdžiais apie nuveiktus darbus mokykloje, apie svajones, norus ir realybę. Pasakyta daug gražių žodžių, nubraukta ne viena ašara.

Trečioji pamoka – lietuvių kalba. Tik šį kartą nekalbėjome apie literatūrą, egzaminą. Bet vis tiek vyravo „literatūriška“ nuotaika. Mokytoja džiaugėsi išaugintais vaikais. Jų akys tokios pačios kaip tada, prieš šešetą metų, ir vis dėlto ne tokios. Tai protingų, daug žinančių, žingeidžių ir daug norinčių iš gyvenimo žmonių akys. Vėl kalbame apie tai, kas svarbu, kas nenuperkama pinigais, kalbame apie gyvenimą. Padiskutavę užsirašėme ,,gyvenimo pamokas‘‘.

2Taigi, gyvenime svarbiausia: būti žmogumi – asmenybe, nešioti širdyje gyvenimo džiaugsmą, nes pyktis – griovimas. Būtinai reikalingas didžiulis atsakomybės jausmas. Ant  jo pamato stovi  rūpestingumas ir švelnumas. Gyvenimo kryžkelėje būtina blaivi galva ir ilgi apmąstymai.

Tada ragavome „gyvenimo sinonimo“, kūrėme miniatiūrą ir bandėme suprasti, koks tas gyvenimas laukia.

Džiaugiuosi savo mokinių gebėjimais, kūrybiškumu, stropumu.  Pajutau tokį artumą, dvasinį ryšį, kad tvirtai tikiu, jog jiems viskas pasiseks: ir egzaminai, ir draugai,  nesėkmės aplenks.

Su klasės auklėtoja prisiminė linksmus, nuoširdžius pasikalbėjimus, rūpesčius, kalbėjo apie ateitį… Skirtis visiems nesinori.

Šventė tęsėsi aktų salėje, išpuoštoje ir pilnoje svečių. Pirmokai atveda ir mokykliniam suole pasodina abiturientus, priminę, kad jie čia sėdi paskutinį kartą. Abiturientai susimąstę. Vienuoliktokai gražiai ir įdomiai veda šventę toliau. Skamba dainos, poezijos posmai… Kalba mokytojai, tėvai, kiti svečiai. Gero kelio linki draugai. Abiturientai išradingai perleidžia vienuoliktokams mokyklos turtą, padėkoja mokytojams, personalui. Salėje, atrodo, netilps gražūs žodžiai ir gėlės. Džiaugiamės savo gražiais, protingais, kūrybingais mokiniais.

Ir užsimiršta visos negandos,  nesimokymai. Ir vėl džiaugiesi savo profesija, ir vėl tiki savo darbo prasme.

Prienų r. Stakliškių gimnazijos mokytoja Ona Andrulevičienė

Komentarai

komentarai