Pamoka rudenėjančia Suvalkijoje

0
1275

OLYMPUS DIGITAL CAMERAVadovaudamiesi mūsų mokyklos 2015-2016 m. m. pradinio ir pagrindinio Ugdymo programų 5 priedu „Tarpdalykinė integracija“, spalio 7 dieną 8 klasės mokiniai vyko į pažintinę ekskursiją po Suvalkiją – į Jono Jablonskio sodybą Rygiškių kaime, Gelgaudiškį ir Plokščius. Šiose netradicinėse erdvėse pravesta integruota dailės ir literatūros pamoka – pleneras „Peizažas literatūroje ir dailėje“.

„Pradžioje buvo Žodis“ (Naujasis Testamentas). Pagerbdami gimtąją kalbą, pirmiausia aplankėme mūsų Kalbos Tėvo – Jono Jablonskio – sodybą. Jau ne pirmą kartą maloniai sutikti Jablonskynės šeimininko Juozo Glioso, gyvenamajame name – muziejuje klausėmės jo pasakojimo. Iš Gretos Vainauskaitės ir Mantvydo Kurapkos dialogo daug sužinojome apie J. Jablonskio gyvenimą, asmenybę, didžiulį indėlį lietuvių kalbos mokslui. Supratome, kiek daug gali nuveikti vienas žmogus. Jonui Jablonskiui, mokiusiam „kalbėti tik dideliais ir gražiais žodžiais“, skyrėme ir poezijos posmus. Paskui, pabirę po kiemą, ant kartono planšetų mokiniai kūrė gamtos fragmentų, nutviekstų rudeninės saulės, eskizus. Spėriai atlikus darbus, teko ir „lobio“ sodyboje paieškoti, ir prizais pasidžiaugti.

Iš Rygiškių sukome Gelgaudiškio link. Akis džiugino dar žalios Suvalkijos lygumos, geltonuojantys rapsų laukai, rudeninių medžių spalvų harmonija. Gelgaudiškyje žavėjomis vertingiausiu Suvalkijos regione Gelgaudiškio dvaro parku. Vaikų klegesys pasklido tarp parko medžių ir baltų rožių.

Iš Gelgaudiškio važiavome į Plokščius. Įdomu tai, kad senoji Plokščių mokykla perkelta į Rumšiškių liaudies buities muziejų. Kaip atminimas senosios mokyklos vietoje –  medžio drožėjo Zigmo Sederavičiaus skulptūra. To paties tautodailininko  ąžuolinių skulptūrų ir liepų alėja ėjome į Didžiupio upelio slėnį, į Šventaduobę – Plokščių lurdą. Visi apžiūrėjo iš lauko akmenų išmūrytą altorėlį ir sieną, domėjosi šaltinio vandeniu, o aktyviausieji dar spėjo užkopti į piliakalnį ir skuodžiančią laputę pamatyti.

Plokščių miestelis išsiskiria „Lietuvos Venecija“: upeliu – gatve Vaiguva. Šiuo upeliu, besitęsiančiu daugiau nei pusę kilometro, vietiniai gyventojai naudojasi kaip keliu. Važiuoti tenka tik upelio vaga, nes kitų vietų išvažiuoti į gatvę nėra. Į Vaiguvą suteka keletas šaltinių, todėl vanduo čia šaltas, švarus, dugnas nusėtas akmenukų. Kadangi vandens nėra daug, pasišokinėdami ir mes išbandėme upelį – gatvę. Nuostabą kėlė buvusios gyventojos Šilingienės klėtelė – muziejus. Galiniuose klėtelės languose – ne stiklai, o gyvulėlių paveikslai. Iš čia jie žvelgia į sraunią, akmenuotą Vaiguvą, į čia besilankančius svečius… Paskui, pakilus į kalną, nuo Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčios regyklos atsivėrė įspūdingas vaizdas į Nemuną, į kitapus Nemuno esančius šlaitus. Atsiskleidė rudeninės spalvos, gamtos peizažai prabilo eilėmis… „Gamta su tavim, rodos, šneka: „Gražu, gražu mūs Lietuvoj…“,- tai šio krašto poeto Prano Vaičaičio žodžiai.

Vakarop Suvalkijos keliais pro Pilviškius, Antanavą, Gavaltuvą, Vinčus, Sasnavą, Plutiškes grįžome namo. Autobuse visą kelią netilo juokas. Džiaugėmės prie mūsų nuotaikingai prisijungusiais keliais 5,6 klasių mokiniais, skaitove Martyna Marčiukaityte. Neužmirštas ir pažadas – panaudojant dailės spalvinę raišką, pabaigti kurti peizažus. Mums, kaip mokytojoms, tai buvo didžiausia dovana.

Prienų r. Balbieriškio pagrindinės mokyklos informacija

Komentarai

komentarai