Nepraeik pro vienišą kapą…

0
1927

1 Skubame, lekiame, skriejame kiekvienas savo keliu, genami kasdieninių rūpesčių ir rutinos, pasinėrę į džiaugsmą ar sielvartą, gyvendami turtuose ar skurde, net nepagalvodami apie tai, jog esame laikino gyvenimo dalis. Anksčiau ar vėliau ateis laikas, kai visko neteksime… Šventajame Rašte yra teigiama, jog „visi eina į vieną vietą; visi yra iš dulkių ir vėl pavirs dulkėmis“.

Paprastai tik netikėta akistata su neišvengiama mirtimi, kuriai nesvarbus žmogaus amžius, lytis, statusas ar išsilavinimas, mus tarsi supurto ir priverčia įvertinti tai, ką turime brangiausio – gyvybę. Gyvenimas yra itin trapus ir trumpas, niekas negali pasakyti, kiek kartų pasitiksime brėkštančią ryto aušrą, kiek kartų palydėsime horizonte skęstančią saulę po sunkios darbo dienos. Skaudžiausia yra tada, kai netenkame emociškai ir dvasiškai artimo žmogaus, kuris buvo tavo gyvenimo šviesa ir ramstis, paguoda ir parama.

Kad ir kokia bebūtų skaudi realybė, tačiau privalome ją priimti ir išmokti su ja gyventi, nes mes esame nuolatinėje kaitoje – gimstame, bręstame ir mirštame. Bėgant metams vizualiniai prisiminimai apie artimąjį, kuris atgulė užsitarnautam poilsiui, natūraliai kaskart vis labiau išblėsta, praranda ryškumą ir mūsų atmintyje lieka tik tam tikros praeities išskirtinės nuotrupos. Laimei, yra tokia diena metuose, kuomet prie kapavietės visi susirinkę artimieji turi galimybę kartu mintimis sugrįžti į prisiminimų lauką bei pasidalinti gražiausiomis, neretai skausmingomis akimirkomis, kuriose iškyla anapilin išėjusio mums brangaus žmogaus atvaizdas ar siluetas.

Lapkričio 1-oji yra mirusiųjų atminimo ir pagerbimo diena, kuomet amžinajam poilsiui skirtos vietos paskęsta mažų švieselių, paslaptingumo ir prisiminimų jūroje. Vėlinių dienos proga ne visi kapai dėl skirtingų priežasčių yra aplankomi ir sutvarkomi. Lankydamiesi kapinėse visada rasime užmarštyje likusių kapų, kurių sukrypęs medinis kryželis ar samanomis ir kerpėmis apaugęs paminklas mena senuosius istorijos laikus. Gerbiant savo protėvius bei mums skirtą palikimą, mūsų pareiga nors kartą per metus užd2egti žvakelę ne tik ant savo artimojo kapo, bet ir ant šalia esančio apleisto kapo.

Šiais metais Prienų rajono savivaldybės socialinių paslaugų centro vaikų dienos centro „Pienės pūkas” lankytojai dalyvavo tradicinėje akcijoje „Nepraeik pro vienišą kapą…”. Vaikai, dalyvaujantys vaikų dienos centro veikloje,prieš lapkričio 1 – ąją neužmiršo aplankyti ir sutvarkyti keletą apleistų kapų senosiose Prienų miesto kapinaitėse.

Nepaisant žvarbaus vėjo ir besikandžiojančio šaltuko, vaikai atliko visuomenei naudingą darbą: nuo kapaviečių nugrėbė storą sunkų nukritusių medžių lapų patalą, išpureno jau seniai žmogaus rankomis neliestą kapo žemę bei surinko šiukšles. Nors šių kapaviečių nepapuošė baltomis chrizantemomis ar kitais žalumynais, bet svarbiausia tai, jog buvo uždegta Vėlinių žvakelė, kurios liepsna simbolizuoja nenutrūkstamą gyvųjų ir mirusiųjų ryšį bei pagarbą išėjusiems. Be to, bendromis jėgomis atliktas pavyzdingas darbas ne tik sustiprino vaikų grupės vienybės ir bendruomeniškumo jausmą, bet ir tuo pačiu prisidėjo prie augančios kartos vertybinių nuostatų ugdymo ir tradicijų puoselėjimo.

Taip pat prisijungėme prie Prienų globos namų organizuotos visuomeninės akcijos. Likus vienai savaitei iki didžiosios susitelkimo, rimties ir susikaupimo dienos vyko intensyvūs paruošiamieji darbai. Vaikų dienos centro „Pienės pūkas” ir „Šeimų klubo” grupės lankytojai prisiėmė iniciatyvą pagaminti 50 vienetų vėlinių puokščių. Puokščių gamybai reikalingomis priemonėmis (eglių šakomis, dirbtinėmis gėlėmis ir kt.) aprūpino Prienų globos namai.

Vaikai ir jų mamos aktyviai įsijungė į vėlinių puokščių gaminimo procesą, todėl darbas vyko itin sklandžiai ir produktyviai. Kai visos puokštės buvo sukomponuotos, jos buvo  perduotos Prienų globos namams. Visų šventųjų dienos išvakarėse Prienų globos namų direktorė Inga Barkauskienė pakvietė vaikų dienos centro lankytojus uždegti amžinosios šviesos ir vilties simbolį – žvakeles ir papuošti savo pačių rankomis gamintomis puokštėmis Prienų globos namų buvusių gyventojų kapus Prienų kapinėse.

Tokiu būdu ne tik sustiprinome tarpinstitucinį bendradarbiavimą, bet ir tuo pačiu tarsi 3patenkinome savo aukštesnį savirealizacijos ir reikalingumo poreikį. Prisidėję prie tradicijų, perduodamų iš kartos į kartą, puoselėjimo tarsi pajutome vidinę ramybę ir lengvumo jausmą, kadangi atlikome itin svarbią, gyviesiems skirtą pareigą.

Lietuviai visuomet gerbė mirusiųjų atminimą, todėl nepraeikime pro vienišą kapą ir visada prisiminkime, kokia yra Vėlinių šventės prasmė, ką reiškia žvakės liepsna bei kapų lankymas visų šventųjų dieną. O didelius ir prasmingus darbus visada yra daug lengviau įgyvendinti tik glaudaus bendradarbiavimo dėka, todėl džiaugiamės atradę bendrus siekius ir tikslus su Prienų globos namais. Tikimės, jog užmegztas ryšys dar labiau sustiprės ir ateityje drauge realizuosime ne vieną visuomeninę akciją.

Vaikų dienos centro „Pienės pūkas” socialinė darbuotoja Živilė Simanavičienė

Komentarai

komentarai