Jiezno brangakmenis – Pažaislio fundatorių Pacų pastatyta bažnyčia

0
1431

Kinematografininkai pasakytų, kad per kelis dešimtmečius Prienų rajone esantis Jieznas vizualiai beveik nepasikeitė. O miestelio bažnyčioje mažai kas pakito per keletą amžių. Šią Kristupo Zigmanto Paco pastatytą šventovę po truputį atranda miesto šurmulio vengiantys jaunavedžiai.

Neperkrauta barokinė gausa Jiezno bažnyčioje tebejuntama grafų dvasia, čia apstu išsaugotų kultūros vertybių. Miestelis nesunkiai pasiekiamas tiek nuo Vilniaus, tiek nuo Kauno. Vykstant nuo sostinės, Jiezną privažiuosite Vilnius–Marijampolė keliu pro Trakus, Aukštadvarį, Stakliškes. Keliaujant nuo Kauno pusės galima rinktis: A1 magistrale pavažiavus Vilniaus link pasukti Marijampolės keliu arba važiuoti pro Prienus, Birštoną. 78 km nuo Vilniaus, 60 km nuo Kauno nutolęs Jieznas iš tolo šviečia baltais bažnyčios bokštais. Bažnyčios fasadą puošiantys smuiko formos langai – bene vieninteliai tokie Lietuvoje. Prieš keliolika metų remontuotas ganėtinai santūrus šventovės fasadas jau atsilupęs ir prašosi naujo remonto, tačiau viduje maloniai nustebina neperkrauta barokinė atmosfera. Sienų ir lubų freskos, XIX a. sietynai ir paveikslai, galbūt net XVI a. siekiantis kryžius. Visa tai – ne tik sakralinės, bet ir kultūros vertybės, nacionalinės reikšmės kultūros paminklo – Šv.arkangelo Mykolo ir Šv.Jono Krikštytojo bažnyčios – sudedamoji dalis.

Statė katalikų šventovę XVII a. pradžioje įtakingos Lietuvos didikų giminės atstovai Pacai įsigijo Jiezno dvarą ir pradėjo čia kurti vieną svarbiausių savo giminės rezidencijų. Tuo metu šiose žemėse dominavo kalvinistai. Dvarą įsigijęs LDK didysis raštininkas, vėliau – pakancleris Steponas Pacas (1587-1640) troško, kad čia iškiltų mūrinė katalikų bažnyčia. „Įsigydamas dvarą S.Pacas jau buvo garbingo amžiaus, mirdamas jis testamentu įpareigojo sūnų Lietuvos didįjį kanclerį Kristupą Zigmantą Pacą (1621-1684) Jiezne pastatyti bažnyčią. Šis įgyvendino tėvo norą – bažnyčia pastatoma ir 1670 m. pašventinama. O savo asmeninę svajonę K.Z.Pacas įgyvendino nusipirkęs žemės sklypą Pažaislyje prie Kauno, kur ant kalno pastatė didelį vienuolyną su puošnia bažnyčia ir ten įkurdino kamaldulių vienuolius“, – pasakojo Jiezno parapijos klebonas, Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras, Kauno apskrities policijos kapelionas Rolandas Bičkauskas.

Pasak kunigo, plika akimi matyti, kad Jiezno bažnyčios barokas kuklesnis nei jos sesers Pažaislyje. „Šio vienuolyno bažnyčia daug didingesnė, tačiau sąsajų su Jieznu yra. Pažaislyje brandesnis barokas, jis ten labiau išsiskleidęs, ten ir kur kas daugiau investicijų įdėta. Negalėčiau sakyti, kad Jiezno bažnyčia tėra pirmas blynas, sakyčiau taip: Jiezno bažnyčią K.Z.Pacas statė įgyvendindamas tėvo norą. Tai buvo pasaulio matęs žmogus, studijavęs Krokuvos, Paduvos, Leiseno universitetuose, tarnavęs Prancūzijos, Ispanijos ir Nyderlandų kariuomenėse, matęs daug bažnytinių grožybių ir, turėdamas savo svajonę, ją įgyvendino Pažaislyje“, – aiškino klebonas. Įsikūręs Jiezne K.Z.Pacas iš čia važinėjo į Kauną, prižiūrėjo Pažaislio vienuolyno statybą. Ramybės kalnu vadinamo vienuolyno bažnyčioje jis ir palaidotas. Balkonuose meldėsi Pacai Puikios akustikos Jiezno bažnyčios centrinio altoriaus abejose pusėse – balkonai. Juose kadaise melsdavosi Pacai. „Tuo metu visuomenė buvo labai aiškiai susiskirsčiusi sluoksniais. Tai atsispindėjo ir bažnyčioje. Atskiros vietos būdavo skirtos fundatoriams ir jų kilmingiems svečiams, varteliais atskirta presbiterija – tik dvasininkams, vienoje bažnyčios pusėje melsdavosi vyrai, kitoje – moterys. Taigi, šie balkonai, arba galerijos, buvo skirtos fundatoriams ir jų svečiams. Į balkonus buvo galima laiptais pakilti iš zakristijų – Pacams nereikėjo kartu su kitais tikinčiaisiais eiti pro bendras priešais centrinį altorių esančias duris“, – anuometį griežtą visuomenės suskirstymą sluoksniais priminė R.Bičkauskas.

Abipus centrinio altoriaus – laiptai, vedantys į bažnyčios požemiuose įrengtą kriptą. Joje įrengtos didelės nišos karstams – tuščios. Kadaise čia ilsėjosi Antano Paco, Teresės Radvilaitės ir jų keturių vaikų palaikai, sudėti į trigubus karstus: alavo, skardos ir ąžuolo. Kur dingo karstai ir didikų palaikai, nežinoma. Bėgant amžiams, ne visos bažnyčiai priklausiusios vertybės išliko. Pasak klebono, nemažai vertingų sakralinių daiktų dingo sukilimų laikotarpiu XIX a., galbūt ir sovietmečiu. „Tai buvo laikai, kai ateidavo kolekcininkai ar perpardavėjai, sakydavo: ai, kokia šita žvakidė negraži. Mainom – aš tau už ją duosiu naują, gražesnę. Nesuprasdami žmonės ir išmainydavo sidabrinę žvakidę į bevertę naują“, – meno kūrinių supirkėjų gudrybes prisiminė kunigas. Vertingi išlikę sakraliniai kūriniai – lubų ir sienų tapyba, sietynai, paveikslai, klausyklos. Viena įdomiausių bažnyčioje saugomų kultūros vertybių – medinis kryžius, kurio istorija apipinta legendomis. Kai kurios iš pažiūros šio gana kuklaus kryžiaus dalys padengtos stiklu. Manoma, kad po juo buvo relikvijos. „Tai galėjo būti alyvos šakelė iš Jeruzalės ar panašiai. Dabar relikvijų nematyti – per tiek metų jos subyrėjo, suiro, – pasakojo klebonas ir prisiminė šio kryžiaus legendą. – Vienu metu Pacai, kaip ir daugelis kitų Lietuvos didikų, buvo linkę į reformaciją. Nemažai šios Abiejų tautų respublikoje aukštas pareigas ėjusios giminės atstovų buvo kalvinai. Pasakojama, kad vienas iš didikų Pacų XVI a. pabaigoje Krokuvos Vavelio rūmuose svečiavosi kartu su Popiežiaus legatu Lenkijai Ippolito Aldobrandini. Legatas paklausė Paco, kodėl šis ne katalikas. Tas atsakė: kai jūs tapsite popiežiumi, aš tapsiu kataliku. Ir atsitiko taip, kad vėliau būtent I.Aldobrandini buvo išrinktas popiežiumi, tapo Klemensu VIII (1592–1605). Vėliau, kai daugelis Lietuvos didikų sugrįžo į katalikybę, tą padarė ir Pacai. Legenda byloja, kad popiežius Klemensas VIII šį kryžių sugrįžusiam į katalikybę Pacui atsiuntė dovanų.“ Pasak R.Bičkausko, jei tai, kas pasakojama legendoje, yra tiesa, šiam kryžiui turėtų būti 400 metų.

Bažnyčią atranda netikėtai Vasarą prie bažnyčios dažnai rikiuojasi autobusai, iš kurių pasipila lenkų turistai. Šventovė yra įtraukta į lenkišką gidą po Lietuvą kaip ne tik Lietuvoje vertingo, bet ir dabartinės Lenkijos teritorijoje žymių pėdsakų palikusių Pacų paveldo dalis. Per metus šioje bažnyčioje susituokia apie dešimt porų. „Daugelis jaunavedžių – vietiniai. Pora pasitaiko tokių, kurie važiuodami pro šalį sustoja Jiezne, užeina į bažnyčią ir maloniai nustemba, – bažnyčią atrandančiųjų reakcijas prisiminė kunigas. – Vieni jaunieji pasakojo: keliavome ieškodami bažnyčios, kurioje galėtume susituokti kitaip nei mieste, kur vasarą savaitgaliais nusidriekia besituokiančiųjų eilės, ir viskas vyksta konvejeriu. Vieni laiminami, o kiti jau žengia link altoriaus. Kai užėjom į vidų – apstulbom, kad beveik nežinomame miestelyje gali būti tokio grožio bažnyčia.“ Garsiausia Jiezne susituokusi pora – žurnalistė, televizijos laidų vedėja Daiva Žeimytė ir Rio de Žaneiro parolimpinis čempionas Mindaugas Bilius. Iki vestuvių apie savo santykius neatviravusi pora nuo žiniasklaidos slėpė vestuvių vietą ir laiką.

Tuoktuvėms pasirinkus Jiezno bažnyčią, pavyko išsaugoti paslaptį – žiniasklaidą pasiekė tik viena pačių vestuvininkų išplatinta nuotrauka. Ieškojo nepakitusio vaizdo Nors formaliai bažnyčią saugo valstybė, iš tiesų, jos remontais rūpinasi parapijos klebonas. „Tai yra nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektas, tačiau bažnyčia rūpinamės mes patys. Palopome, padažome, paremontuojame, nors mūsų rankos surištos dėl dviejų priežasčių. Pirma, reikia viską suderinti su Kultūros paveldo departamentu. Taip kaštai labai išauga. Štai prieš šešiolika metų atnaujintą bažnyčios fasadą vėl reikia remontuoti. Išorės darbų be 200 tūkst. negalime net pradėti. Ir antroji priežastis – surinkti tokią sumą Jiezne, kur miestelyje tėra 1 tūkst., parapijoje – 2 tūkst. gyventojų, yra nerealu“, – situaciją įvertino R.Bičkauskas. Prieš keletą metų Jiezne buvo filmuojamas režisierės Eglės Vertelytės vaidybinis filmas „Stebuklas“. „Filme vaizduojami Persitvarkymo, Sąjūdžio, kolūkių griuvimo laikai. Kūrybinė komanda ieškojo miestelio, kuriame būtų beveik autentiška tiems laikams aplinka – kad jiems nereikėtų daug butaforijos. Ir jie labai apsidžiaugė atradę Jiezną, nes čia mažai kas pasikeitę, – pasakojo pašnekovas. – Geografine prasme mes esame patogioje vietoje. Ties Jieznu visą laiką buvo didžioji sankryža tarp Vilniaus, Kauno ir Alytaus. Šalia – Jiezno ežeras, pro šalį teka Verknė, už 8 km – Nemunas. Taigi, mes nesame užkampis. Tačiau už 12 km esantis Birštonas šiandien yra klestintis, ten nuolatos atvyksta daug žmonių, nekilnojamasis turtas brangus, tačiau žmonės jį perka. O pas mus – štilis. Daug apleistų namų, nors nekilnojamojo turto kainos žemos. Štai šalia klebonijos žmonės už 13 tūkst. eurų neseniai nupirko namuką su 13 arų žemės. Žiūrint pragmatiškai, čia labiau apsimoka kurtis nei Birštone.“ Laukdavo ir sentikiai R.Bičkauskas tikisi, kad dabar, Jieznui gavus beveik 1 mln. eurų siekiančią ES paramą, miestelis taps patrauklesniu. Už šias lėšas iki kitų metų rudens turėtų būti įrengtas oficialus Jiezno paplūdimys, sutvarkyta pakrantė, miestelio aikštė ir sporto aikštynas, įrengti treniruokliai. „Čia – Dzūkijos pakraštys, tačiau dzūkuojančių Jiezne beveik neišgirsite. Sovietmečiu Jieznas buvo atskiras sovietinės administracijos vienetas – čia veikė vadinamasis „rajkomas“. Dabar – vegetuojantis miestelis. Jei žmonės neranda darbo vietoje, neretai išsikrausto kas kur. Kai bus atnaujintos Jiezno viešosios erdvės ir Jieznas truputėlį atgaus veidą, gal ir vietiniai labiau norės pasilikti, ir kiti žmonės mus labiau atras“, – vylėsi klebonas. Tiesa, vilčių, kad kada nors bus atstatytas Jiezno Pacų dvaras, didingumu ir masteliais prilyginamas Rundalės pilies ansambliui Latvijoje, jis nepuoselėja. Iš puošnaus dvaro išliko vos keletas fragmentų, šie pastatai bėgant amžiams ne sykį keitė paskirtį.

Kartą metuose R.Bičkauskas stengiasi aplankyti visus parapijiečius. Aplanko ir tuos, kurie prisipažįsta esą netikintys, tačiau kunigą įsileidžia. „Kartais žmonės nori tiesiog pabendrauti, padiskutuoti. Kai dirbau Kruonio parapijoje Kaišiadorių rajone, ten buvo ir cerkvė, dalis gyventojų buvo stačiatikiai. Lankant tikinčiuosius ir kai kurie stačiatikiai kviesdavo: tik nepraeikite. Žmonės nori pabendrauti. Aš neateinu jų atversti į katalikybę, liepti melstis kitaip. Aš pirmiausia ateinu pas žmogų“, – savo poziciją išdėstė klebonas. Šiltuoju metų laiku pas tikinčiuosius kunigas kartais vyksta ne automobiliu, o motociklu. Geru oru ir esant tinkamoms sąlygoms motociklą jis naudoja kaip susisiekimo priemonę. „Kartais į mūsų vyskupystės kuriją Kaišiadoryse taip nuvažiuoju, jei keliauju vienas ir nereikia vežtis didesnio bagažo. Kartais situacija įpareigoja važiuoti vilkint kostiumą. Tada renkuosi automobilį – juk nesėsi kostiumuotas ant motociklo arba nesiveši kostiumo kišenėje, – šyptelėjo kunigas. – Tiesa, man keliaujant norisi komforto. Vasarą, kai karšta, nesinori vilktis storo apsauginio kostiumo, o be jo keliauti nesaugu, dėl to net šiltuoju metų laiku kelionės motociklu kartais atsisakau.“ Dažniau ant motociklo jis sėda per atostogas. Taip su draugais yra apkeliavęs Lietuvą. „Vasarą motociklu neretai nuvykstu kokio mūsų vyskupystės kunigo aplankyti. Net Molėtų kraštą taip pasiekiu – Kaišiadorių vyskupystė ištįsusi nuo Molėtų iki Varėnos“, – užsiminė R.Bičkauskas, nuo balandžio vis dažniau iš garažo išsivarantis plieninį žirgą.

kauno.diena.lt informacija

Komentarai

komentarai