Jiezne stovėjusius didingus, tačiau negrįžtamai sunaikintus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Pacų giminės rūmus galima pelnytai vadinti Lietuvos Versaliu.
Apsnūdęs Jiezno miestelis šalia senojo Merkinė – Rumšiškės kelio pasitinka daugiausia sovietmečiu statytais pastatais. Tačiau išvydus Šv. Mykolo bažnyčią imi suprasti, kad ši vieta nėra paprasta. Bažnyčios grožis neįprastai kontrastuoja su aplinka.
Jieznas sunkiai, palengva išduoda neįtikėtiną paslaptį – čia kadaise stovėjo vieni didžiausių Abiejų Tautų Respublikoje rūmų, kurių dydis sunkiai suvokiamas dabartinėje miestelio urbanistikoje. Deja, XIX – XX amžiai negrįžtamai sunaikino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikų Pacų vienos svarbiausių rezidencijų didybę.
Pacų giminės herbas iš Jiezno rūmų saugomas Alytaus kraštotyros muziejaus rinkiniuose (GEK 1235). Žygimanto Buržinsko nuotrauka Pacų giminė į LDK politinę viršūnę iškilo XVII amžiaus II pusėje, tačiau jų politinę galią įprasmino pradėtos įspūdingų objektų statybos dar artėjant XVII amžiaus vidurio karui su Maskvos valstybe. Jiezno dvarą 1633 metais įsigijo LDK pakancleris Steponas Pacas, pradėjęs Jiezne kurti savo giminės rezidenciją. Šio didiko išlikęs ryškiausias palikimas yra Šv. Teresės bažnyčia Vilniuje, kitas svarbus objektas Vilniuje – Šv. Juozapo sužadėtinio bažnyčia – caro valdžios nurodymu buvo nugriauta XIX amžiaus II pusėje.
XVII amžiaus II pusėje Pacų giminės galybę vainikavo žinomiausi jų funduoti objektai – tai Pažaislio kamaldulių vienuolynas bei Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Antakalnyje.
Ankstyvieji rūmai – rezidencinė pilis?
Apie Jiezne Stepono Paco statytų ankstyvųjų rūmų būklę žinoma labai nedaug. Jiezno rūmų teritorijoje detalesni archeologiniai tyrimai iki šiol nebuvo atliekami, o dalis istorinių šaltinių iki šiol neaptikti arba jų neišliko. Įmanoma, jog antrasis rūmų statybos laikotarpis turėtų būti siejamas su Kazimiero Zigmunto Paco asmenybe, kuris po XVII amžiaus vidurio karo vykdydamas Pažaislio rūmų statybas, taip pat nemažai prisidėjo ir prie šių rūmų atkūrimo. Jo pastangomis buvo baigta statyti ir Jiezno bažnyčia.
Būtent šio laikotarpio statybas galėtų apibūdinti XVIII amžiaus I pusės rūmų inventorius, kuriame aprašoma pakankamai sunki pastatų būklė. To meto rūmai galėjo nukentėti nuo Šiaurės karo, tačiau nepaisant to matyti, jog rūmų būta iš ties įspūdingų, kurie galėjo prilygti gynybai pritaikytai rezidencinei piliai.
Į rūmus nuo miestelio aikštės buvo patenkama pro didelius mūro vartus, kurių antrajame aukšte buvo gyvenamos patalpos. Kiemo teritoriją juosė mūro siena, kurios kampuose stovėjo du čerpėmis dengti mūriniai bokštai. Šalia vartų kiem
e stovėjo kordegardija – sargybos būstinė. Einant link rūmų būta keleto arsenalui priskirtų pastatų, kuriuose buvo laikomi ginklai bei kita amunicija, taip pat arklidės.
To meto rūmai nebuvo labai dideli, lyginant su išplėstais XVIII amžiaus II pusėje. Inventoriuje minimas buvęs tik vienas pastato aukštas, surašyti buvę 26 langai švino rėmuose. Patalpas šildė bei puošė didelės baltų koklių krosnys, o atskiras išėjimas iš rūmų vedė link Jiezno ežero. Už rūmų buvo puošnus itališko tipo parkas su saulės laikrodžiu.
Teritorijoje buvo įvairių kitų ūkinės paskirties pastatų. Istoriko Jurgio Okso spėjimu, teritoriją juosė ne tik mūro siena, bet ir pylimas su fosa.
Rūmų plėtra
Jiezno rūmų atgimimas sietinas su XVIII amžiaus II puse ir Antano Mykolo Paco, LDK didžiojo raštininklo, LDK kariuomenės pulkininko bei Baltojo erelio ordino savininko asmenybe. Didžiulės rezidencijos statybos galimybę nulėmė tai, jog jis 1745 metais vedė Teresę Barborą Radvilaitę, kuri kartu atsinešė didžiulį turtų kraitį. Be rūmų plėtros buvo naujai išpuošta Jiezno bažnyčia, perstatytas pagrindinis fasadas bei pristatyti puošnūs bokštai.
Lenkų istorikai teigia, jog rūmų projektą rengė vienas žinomiausių to meto LDK architektų Jonas Kristupas Glaubicas, tačiau jokių patvirtinančių dokumentų nėra rasta. Iki šiol rūmų projektas taip pat neaptiktas, tačiau apie jų dydį galima spręsti iš matomų išlikusių rūmų fragmentų bei amžininkų aprašymų bei piešinių. Rūmų architektūra turėjo atitikti kalendorinės simbolikos motyvus. Rūmuose buvo per 365 langų.
Ryškiausiai buvusių rūmų vaizdą perteikia Napoleono Ordos bei Vladislovo Sirokomlės piešiniai, taip pat Stanislovo Moravskio pieštas rūmų korpusų išdėstymo planas. Tai buvo didingi simetriško plano 5 korpusų rūmai, kuriame išryškėjo centrinis korpusas su dviem masyviais bokštais. Iš išorės pastatas pasižymėjo pakankamai santūriais architektūriniais sprendimais, tačiau svečią priblokšdavo savo interjeru. Rūmus supo didžiulis parkas su tvenkiniais bei kaskadomis. Tuo metu Jiezno rūmai buvo tapę vienais didžiausių tokio tipo rūmų ne tik LDK, bet ir visoje buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje.
S. Moravskis XIX amžiaus viduryje rūmus aprašė buvus išties įspūdingus. Pats autorius šiuose rūmuose lankėsi ne kartą dar vaikystėje XIX amžiaus pradžioje ir savo akimis matė rūmų nykimą. Amžininkas gana detaliai aprašė rūmų prabangą atspindinčius elementus. Į centriniame rūmų korpuse esantį pagrindinį įėjimą buvo patenkama plačiais spirale einančiais dvigubais marmuru klotais laiptais. Centriniame korpuse, pirmajame aukšte, būta vestibiulio, iš kurio į antrą aukštą buvo patenkama taip pat dvigubais didžiuliais marmuru klotais laiptais. Vestibiulio kitoje pusėje buvo išėjimas į didelį kolonomis paremtą balkoną iš kurio atsiverdavo vaizdas į „prancūziškai itališką“ parką.
Jiezno bažnyčia – vienas vertingiausių Lietuvoje baroko statinių. Ji, kaip ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje pastatyta tų pačių didikų Pacų giminės. Žygimanto Buržinsko nuotrauka Po pastatu buvo dideli sausi vyno rūsiai. Rūmuose būta mažos koplyčios, kuri taip pat buvo išpuošta tikru bei dirbtiniu marmuru. Visame antrajame centrinio rūmų korpuso aukšte buvo 
puošni pokylių salė, išpuošta italų meistrų freskomis, kuriose buvo pavaizduoti senovės graikų dievai. Pasak S. Moravskio, ši pokylių salė nebuvo ilgai naudojama, nes žmonių saugumui grėsmę ėmė kelti blogi statybos konstrukciniai sprendimai. Dideliame salės plote nebuvo jokių lubas remiančių konstrukcijų.
Kitos patalpos buvo nemažiau įspūdingos, juose netrūko prabangos. Didžiuliai Venecijos veidrodžiai, didžiulės įvairiais raštais pauksuotos krosnys, parketo grindys, marmurinės durų staktos, didžiuliai marmuro raižiniais bei paauksuotais tekstais puošti židiniai buvo neatskiriamia šių rūmų interjero dalis.
Rūmų sunykimas ir dabartis
Permainingas XIX amžius išplėšė iš Pacų rankų Jiezno rūmus, o 1837 metais juos nuniokojo gaisras. Kažkada miestelio urbanistikoje dominavęs objektas pamažu tapo visiškai nesuvokiama, tik tyrinėtojų akiai atpažįstama erdve. Barokinio parko bei sodo fragmentai beveik neatpažįstami, o didžioji rūmų teritorijos dalis užstatyta įvairiais tipiniais sovietinio laikotarpio sodybiniais pastatais. Iš rūmų yra išlikę du atskiri korpusai vienas nuo kito nutolę per 60 metrų, kuriuos skiria atskiri užstatyti sklypai. Rūmų lokalizaciją pirmasis nustatė Jiezno istorijos puoselėtojas Vytautas Gusas, pats valdantis vieną iš išlikusių rūmų korpusą ir čia siekiantis įkurti Jiezno istorijos muziejų. Iki tol apie Jiezno rūmus buvo beveik nieko nežinoma, nebuvo net tiksliai apibrėžta buvusių rūmų struktūra.
Reikia pripažinti, kad ir išlikus atskiriems rūmų fragmentams, tikrųjų Jiezno rūmų miesto erdvėje ir gyventojų sąmonėje nebėra. Laukia didžiulis darbas grąžinant ir skleidžiant Jiezno rūmų idėją ne tik lokalioje miestelio erdvėje, bet ir visoje Lietuvoje. LDK didikų Pacų giminės simbolis atspindi sudėtingą Lietuvos istoriją, jos netektis bei naikinimus. Tai turėtų būti pasididžiavimą savo valstybe keliantis objektas, o ne tik dar vienas dingęs užmirštos istorijos tarpsnis.
