Balbieriškis geba atsitiesti ir pakilti net iš pelenų

0
2473

Vaizdingame kairiajame Nemuno krante įsikūrusio Balbieriškio (Prienų r.) gyventojai įrodė, kad susitelkę gali įveikti didžiules negandas. Miestelis prieš ketverius metus per gaisrą neteko medinės bažnyčios, o šią vasarą jau džiugina iškilęs naujas mūrinis maldos namų pastatas, tiesa, dar be stogo ir neįrengtas.

Sielininkų namai

Balbieriškio gal nebūtų buvę, jei ne Nemunas – svarbus prekybos kelias, kuriuo buvo plukdoma ir mediena. Akmenys, lyg darbštus barzdaskutys, taip nuskusdavo plukdomus sielius, kad sielininkams reikėdavo sustoti juos sutvarkyti, o po darbų ir apsinakvoti. Taip radosi pirmieji nuolatiniai gyventojai, miško sklype įkūrę nedidelę medkirčių gyvenvietę.

Teigiama, kad miškakirčių ir sielininkų gyvenvietė iš pradžių vadinta Hanusiške. Nuo 1507 metų, iškilus dvareliui, šalia jo besiplečiantis miestelis pavadintas Balbieriškiu. Miestelio vardas kildinamas iš akmeningos Nemuno rėvos Barbieros. Be medkirčių šiose vietose vėliau kūrėsi žydai, atsirado karčemos, dvaras. Gyvenimas, kaip ir Nemunas, nesustojo.

1520 m. Balbieriškiui buvo suteiktos Magdeburgo teisės. 1731 m. miestelis gavo turgaus ir prekymečių privilegijų, garsėjo mugėmis, arklių turgumis. Dvare buvo alaus darykla ir degtinės varykla. Nors patogi miestelio padėtis skatino prekybą, gyvenvietė į didesnį miestą neišaugo. O per Antrąjį pasaulinį karą 1944 m. didelė miestelio dalis sudegė.

Sudegė iki pamatų

Nuo 1502 metų Balbieriškis gražioje vietoje jau turėjo ir pirmą nedidukę medinę bažnyčią, kuri tarnavo iki 1614 metų. Bažnyčios keitė viena kitą, bet vis toje pačioje vietoje.

Iš Balbieriškio kilusio ir mokykloje dirbančio istoriko Vito Rymanto Sidaravičiaus teigimu, antroji bažnyčia 1655 m., įsiveržus rusų kariuomenei, patyrė ugnies baisumą. Tuomet balbieriškiečiams teko pastatyti trečiąją bažnyčią, iškilusią apie 1674 m. Ji išbuvo ilgiausiai – iki 1888 m. Kai išstovėjusios daugiau kaip šimtmetį bažnyčios stogas prakiuro, o ir sienų būklė jau buvo ne kokia, jos buvo atsisakyta. Palikti tik vertingi altoriai, kuriuos iš senosios perkėlė į naujai pastatytą, jau ketvirtą Balbieriškio bažnyčią.

Šios bažnyčios statybai miško medžiagos davė vietos dvarininkė. Statant triūsė daug dvaro darbininkų ir vietos meistrų. Miške buvo sukirsti rąstai, ten pat rankomis pastatyta bažnyčia, po to išardyta ir pervežta į Balbieriškį.

Tačiau šią taip sunkiai statytą ir daugiau kaip šimtmetį balbieriškiečių reikmėms tarnavusią medinę bažnyčią 2013 metų rugpjūčio 8-osios naktį atėmė gaisras. Kartu sudegė į kilnojamų kultūros paveldo objektų sąrašą įtraukti vargonai, XVII–XVIII a. paveikslai, stacijos, mediniai altoriai. Vietos gyventojai dar gerai pamena šį likimo siųstą išbandymą, kai nei jie patys, nei atskubėję ugniagesiai beveik negalėjo pagelbėti.

Mažesnė, bet tvirtesnė

Dabar gaisravietės vietoje jau iškilęs naujas mūrinis maldos namų pastatas: sumūrytos sienos, iškeltas stogas. Dar laukia stogo dengimo, lauko ir vidaus apdailos bei įrengimo darbai. Nors lėšų užbaigti statyboms trūksta, miestelio ir tikinčiųjų bendruomenė nenuleidžia rankų.

Balbieriškio klebonas Remigijus Veprauskas nepraranda vilties, kad iki rudens pavyks uždengti stogą. „Iškilo bokštas, tik jo kepurė dar neuždėta. Vis atsiranda gerų žmonių, prisidedančių lėšomis ar statybinėmis medžiagomis. Atsiliepė verslininkų, kurie žada paremti stogo čerpėmis“, – pasakojo klebonas.

Naujoji bažnyčia šiek tiek mažesnė nei anksčiau buvusi. Tik dėl taupymo klasikinės formos bažnyčia turės vieną bokštą, o ne du.

Maldos namuose planuojama įrengti 108 sėdimas vietas. Bažnyčioje bus altorius, sakykla, krikštykla, kryžiaus kelio stotys, o pagrindiniu vidaus akcentu taps originalus centrinis paveikslas, kuris liudys Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus bažnyčios titulą.

Po gaisro buvo atsisakyta medinės konstrukcijos, kad statinys būtų kiek įmanoma ilgaamžiškesnis. Bažnyčia suprojektuota nenutolstant nuo buvusios bažnyčios projekto, tačiau statinys šiek tiek siauresnis, naujoviškesni langai, mūrinio pastato apdailai bus panaudotos šiuolaikiškesnės apšiltinimo ir apdailos medžiagos.

Balbieriškio seniūnė Sigita Ražanskienė pabrėžia, kad Balbieriškio gyventojams bažnyčios gaisras buvo stiprus smūgis ir didelė netektis, tačiau bendruomenė atsitiesė. „Labai gaila senosios bažnyčios, tačiau turime ne vien liūdėti, bet ir veikti. Taip susiklostė, ir mes esame ta karta, kuri turime ją vėl pastatyti“, – sakė seniūnė.

Miestelio metraštininkas Valdas Šatrauskas tvarko bažnyčios statymo metraštį: vos darbai pasistumia, jis juos įamžina nuotraukose.

Gyvenimas kinta

Balbieriškio seniūnijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, gyventojų mažėja. 2017 m. sausio 1 d. duomenimis, Balbieriškio seniūnijoje gyvenamąją vietą buvo deklaravę 2829 gyventojai: 1373 vyrai ir 1456 moterys. Balbieriškio miestelyje gyvena apie 900 gyventojų. Per 9 metus gyventojų skaičius seniūnijoje sumažėjo 402.

Šiuo metu Balbieriškio seniūnijoje daugiausia išvystyta prekyba ir žemės ūkis. Seniūno pavaduotoja Vilma Galinytė pasakojo, kad iki 2005 m. pagrindinė Balbieriškio maitintoja buvo spirito gamykla. Ją uždarius, apie 150 žmonių liko be darbo, o Balbieriškio šeimos – be pragyvenimo šaltinio.

Miestelio gyvenime 1913 m. žydų pradėtas verslas paliko ryškų pėdsaką. Kol klestėjo spirito varykla, o vėliau ir gamykla, miestelyje kilo daugiabučiai šios gamyklos darbininkams, jų vaikams pastatytas darželis, mokykla. Nebelikus spirito gamyklos, daugumai darbuotojų teko ieškoti darbo už miestelio ribų. Šiuo metu darbingo amžiaus Balbieriškio gyventojai dirba Prienuose, Alytuje, Kaune.

„Kiekvienais metais stengiamasi, kad miestelis būtų gražesnis ir patrauklesnis. Prieš 5 metus už europines lėšas sutvarkytas šimtametis dvaro parkas, iškilo kultūros centras, įrengti sporto aikštynai, rampa riedutininkams, įrengta vaikų žaidimo aikštelė prie Nemuno. Išplėtotas vandentiekio ir nuotekų tinklas pagrindinėje miestelio Vilniaus gatvėje. Suremontuotas tiltas per Peršėkės upę į kapines“, – vardijo seniūno pavaduotoja.

Anot V. Galinytės, artimiausiuose planuose – nutiesti vandentiekio trasą iki kapinių, pagrindinėje miestelio Vilniaus gatvėje įrengti naujus šaligatvius, suremontuoti pėsčiųjų tiltelį per Peršėkės upę į Gerulius.

Apdovanoti gamtos

Balbieriškiečiai gali didžiuotis – miestelis įsikūręs įspūdingos gamtos apsupty. Gretimais, Nemuno slėnyje, atsiveria nuostabi gamtos atodanga: ledynų suvilktų nuogulų storymė bei juostuotųjų ežerinių molių klodai, susiklostę dideliame prieledyninių Balbieriškio–Simno marių dugne.

Išlikęs ir XIX a. viduryje Peršėkės upelio vingyje įrengtas 9 ha Balbieriškio dvaro parkas, kurį kertančiai alėjai 2005 metais buvo suteiktas kraštiečio prelato Mykolo Krupavičiaus vardas. Prie alėjos pasitinka tautodailininko Algimanto Sakalausko skulptūra. Ateityje numatyta sutvarkyti parko infrastruktūrą, išvalyti senvagę, parke įrengti pėsčiųjų takelius.

Užsukti į Balbieriškį vilioja ir jo apylinkėse augantis 49 m aukščio maumedis dirbtinai būdu įveistame Degsnės maumedyne. Pirmieji maumedžiai Degsnės miško pakraštyje pasodinti daugiau kaip prieš 150 metų. Dabar jie užima apie 2,2 ha plotą. Miestelis garsėja ir hidrogeologiniu gamtos paminklu – mineraline versme kairiajame Peršėkės upelio krante, iš kurios ištekančio vandens druskų koncentracija siekia 1,5 g/l.

Šalia Balbieriškio, Dūmės ir Ringio santakoje, stūkso upelių apardytas Pabrasčių piliakalnis. Naravų piliakalnis paįvairina Nemuno slėnio kraštovaizdį. Norkūnų piliakalnis rymo Nemuno ir Skardupio santakoje. Norkūnų II piliakalnis yra dešiniajame Mikasos upelio krante. Jo aukštis apie 20 m, šlaitai statūs, apgriuvę. Peršėkės dešiniajame krante atsiveria Kieliško piliakalnis.

Aktyvūs žmonės

Iš keturių Balbieriškio seniūnijoje suburtų bendruomenių – „Balbieriškis“, „Dūmė“, „Abipus Peršėkės“ ir „Vidupis“, – dvi vienija Balbieriškio miestelio gyventojus. Aktyviausios kaimo bendruomenės „Balbieriškis“ iniciatyva sutvarkytas dvaro parkas, aktyvaus poilsio zonos, bendruomenės poreikiams pritaikyti parapijos namai.

Bendruomenės yra pagrindinės pagalbininkės organizuojant renginius. Jų nebūtų be šio krašto aktyvių šokėjų ir dainininkų. Balbieriškio kultūros ir laisvalaikio centre poilsio akimirkas prasmingai leidžia liaudiškos muzikos kapela „Temela“, folklorinis ansamblis „Dūmė“, vokalinis ansamblis „Ringelė“, vidutinio amžiaus žmonių tautinių šokių kolektyvas „Ringis“, vaikų tautinių šokių kolektyvas „Ringutis“.

Balbieriškis garsėja kaimo kapelų festivaliu „Tos kaimo vakaruškos“, gitarų vakaru „Skamba gitarų stygos“, vidutinio amžiaus žmonių šokių kolektyvų respublikiniu festivaliu „Ringio ringiai“. Šiemet tradicinė miestelio šventė „Prie Ringio ir Peršėkės“, vykstanti tris dienas per Šv. Magdalenos atlaidus, liepos 21–23 dienomis labai kviečia ir atostogų grįžtančius iš čia kilusius emigrantus.

Balbieriškio miestelį garsina ir sportininkai: futbolo klubas „Ringis“, badmintono klubas „Svajonė“, krepšinio mėgėjų komanda.

Savo indėlį į miestelio gyvenimą įneša ir Balbieriškio pagrindinė mokykla, kurioje mokosi per 160 moksleivių, dirba 25 mokytojai.

Lankytinos vietos:
Balbieriškio atodanga Nemuno slėnyje
Balbieriškio dvaro parkas
Mykolo Krupavičiaus alėja
Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus bažnyčia
Degsnės maumedynas
Šaltinis-mineralinė versmė
Pabrasčių, Naravų, Norkūnų, Norkūnų II ir Kieliško piliakalniai

valstietis.tv3.lt informacija

 

Komentarai

komentarai