Balbieriškio klebonas Remigijus Veprauskas: „Man bažnyčios statyba – savotiškas išbandymas, nes buvau gyvai bažnyčiai, o ne mūrui statyti ruoštas”

0
1146

Nu­vyk­ti į Bal­bie­riš­kį ir pa­ruoš­ti re­por­ta­žą iš šios pa­ra­pi­jos Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ro­žan­čiaus baž­ny­čios at­sta­ty­mo dar­bų pa­ska­ti­no į „Aly­taus nau­jie­nų“ re­dak­ci­ją už­su­kęs aly­tiš­kis Ra­mū­nas Lau­ža­dis, šiuo me­tu dir­ban­tis už­sie­ny­je. Jo pa­ste­bė­ji­mu, mal­dos na­mai at­jau­čių žmo­nių dė­ka jau stie­bia­si aukš­tyn, bet gal at­si­ras dau­giau no­rin­čių­jų ir ga­lin­čių­jų kiek nors pri­si­dė­ti prie grei­tes­nio baž­ny­čios at­sta­ty­mo.

„Lie­tu­vo­je žmo­nės jau ir taip su­spaus­ti, ku­ni­gas iš pa­ra­pi­jie­čių ir ap­lin­ki­nių apy­lin­kių gy­ven­to­jų ne­su­ge­bės su­si­rink­ti pi­ni­gė­lių tiek, kiek rei­kia baž­ny­čios baig­čiai.

Emig­ran­tai, ma­nau, ga­li sau leis­ti šiek tiek dau­giau ne­gu vie­ti­niai. Jie pa­de­da sa­vo tė­vams, li­ku­siems šei­mos na­riams, gal ga­lė­tų sa­vo au­ka pri­si­dė­ti ir prie baž­ny­čios pa­sta­to sta­ty­bos, kur mels­tis ren­ka­si žmo­nės, net jų tė­vai, ki­ti ar­ti­mie­ji. Gal ka­da ir pa­tys jo­je ap­si­lan­kys. O gal ir pa­ra­pi­ja ga­lė­tų su emig­ran­tais už­megz­ti ar­ti­mes­nį ry­šį? Iš­ei­viai la­bai lau­kia at­vyks­tan­čių me­ni­nin­kų, mu­zi­kan­tų ir dai­ni­nin­kų. Gal į už­jū­rį pas iš­ei­vius iš mū­sų ša­lies ga­lė­tų nu­vyk­ti ir lie­tu­viš­kos baž­ny­čios at­sto­vų?“ – abi­pu­siai ieš­ko­ti glau­des­nių ben­dra­vi­mo ry­šių siū­lo R.Lau­ža­dis.

Nu­vy­kę į Bal­bie­riš­kį, pa­tai­kė­me į di­de­lį sta­ty­bi­nin­kų ir pa­ra­pi­jie­čių džiaugs­mą – pil­ką vi­du­die­nį kuk­laus sau­lės šyps­nio nu­tvieks­tas su­ži­bo ką tik iš­kel­tas sta­to­mos baž­ny­čios di­din­gas bokš­tas. Mus pa­si­ti­ko trys eu­fo­ri­jo­je bu­vę žmo­nės – Bal­bie­riš­kio kle­bo­nas Re­mi­gi­jus Vep­raus­kas, ar­chi­tek­tas Vi­lius Ur­bo­nas ir sta­ty­bų va­do­vas Jo­nas Ur­bo­nas.

Kas bu­vo su­dė­tin­giau­sia, jau įveik­ta

Vi­siems ma­lo­nu, kad jau yra kuo pa­si­džiaug­ti, kad žmo­nės ma­to, jog jų au­kos jau pa­ste­bi­mos vis ryš­kė­jan­čio­je šven­to­vė­je. Kle­bo­nui R. Vep­raus­kui mū­sų po­kal­bio me­tu net ke­lis kar­tus te­ko pri­im­ti te­le­fo­nu pa­ra­pi­jie­čių iš­sa­ky­tas džiu­gias ži­nu­tes, kad šie jau ma­to švy­tin­tį baž­ny­čios bokš­tą.

Baž­ny­čia iš­ki­lo to­je vie­to­je, kur sto­vė­jo se­no­ji, me­di­nė. „Baž­ny­čia kaip sta­ti­nys yra ypa­tin­ga vie­ta ir ji tu­ri bū­ti ypa­tin­ga, mes sten­gia­mės, kad ji to­kia ir lik­tų. Al­to­rius iš­liks to­je pa­čio­je vie­to­je, kur bu­vo se­na­sis. Baž­ny­čia bus šiek tiek ma­žes­nė sa­vo vi­daus plo­tu, bet aukš­tis iš­liks toks pats. At­si­sa­ky­ta dvie­jų bokš­tų. Gy­ven­to­jai la­bai pa­gei­da­vo, bet tu­ri­me su­pras­ti tai, kad kei­čia­si lai­kai, kei­čia­si kon­struk­ci­jos, bu­vo me­di­nės, su­de­gė, ne­bė­ra. Bu­vo pra­šy­mas, kad dau­giau ne­deg­tų, tad pa­rin­ko­me ne­de­gias, kuo įma­no­ma il­ga­am­žiš­kes­nes me­džia­gas“, – dės­to pro­jek­to ar­chi­tek­tas V.Ur­bo­nas.

Pro­jek­tas bu­vo vie­ši­na­mas, vy­ko ne vie­nas su­si­rin­ki­mas. Ben­druo­me­nės na­riai ga­na ak­ty­viai, pa­sak ar­chi­tek­to, do­mė­jo­si, klau­si­nė­jo. Pir­mi­niai va­rian­tai ben­dru spren­di­mu bu­vo net­gi pa­ko­re­guo­ti.

„Tai mies­te­lio ben­druo­me­nės baž­ny­čia, pri­va­lu žmo­nėms ži­no­ti, tad ir tu­ri bū­ti pri­sta­ty­ta, iš­aiš­kin­ta. Pa­si­rink­tas šiuo­lai­kiš­kas sta­ti­nio sti­lius gy­ven­to­jams pa­ti­ko. Man as­me­niš­kai pa­čios gra­žiau­sios go­ti­ki­nės baž­ny­čios. Šiek tiek to sti­liaus žais­mo įdė­jau į lan­gus, į skliau­tą, bet aki­vaiz­džiai tai – šių die­nų ar­chi­tek­tū­ra“, – ap­žvelg­da­mas dar re­li­gi­nio kul­to reik­me­ni­mis ne­ap­sta­ty­tą vi­daus erd­vę tei­gė jau­nas ar­chi­tek­tas V.Ur­bo­nas.

Sta­ty­bos dar­bus vyk­dan­čios UAB „Ar­chis“ sta­ty­bos va­do­vui J.Ur­bo­nui ši die­na taip pat džiu­gi.

„Prieš ge­rus me­tus dar­bus pra­dė­jo­me nuo pa­ma­tų. Sta­ti­niams su bokš­tu rei­ka­lin­ga pa­ti­ki­ma at­sva­ra. Bal­bie­riš­kio apy­lin­kės smė­lin­gos, te­ko kas­ti la­bai gi­lius pa­ma­tus, jie sie­kia iki aš­tuo­nių met­rų gy­lio. Sma­giai jau­čia­mės, juk per vie­ne­rius me­tus pa­vy­ko pa­sta­ty­ti baž­ny­čią ir už­dė­ti bokš­tą. Ste­buk­las, ne ki­taip, nes tai, ką ma­to­te, pa­da­ry­ta ge­ra­da­rių ir pa­ra­pi­jie­čių su­au­ko­tais pi­ni­gais. Ti­kin­tie­ji no­ri, kad la­bai gra­žūs bū­tų jų mal­dos na­mai, mes tą ir da­ro­me“, – ne­sle­pia džiaugs­mo re­li­gi­nio kul­to pa­sta­tų sta­ty­to­jai iš Kau­no, UAB „Ar­chis“ spe­cia­lis­tai.

Jų pa­ste­bė­ji­mu, gelž­be­to­ni­nės kon­struk­ci­jos yra pats su­dė­tin­giau­sias dar­bas ir jis pui­kiai įveik­tas. Su­dė­tin­ga bu­vo ir su tri­jų da­lių pa­ma­tais, ku­riuos rei­kė­jo ne tik gi­liai kas­ti, bet ir ko­lo­nas da­ry­ti. Be­to­ni­nė sie­na prie­šais al­to­rių taip pat įgu­di­mo ir ži­nių rei­ka­lau­jan­tis dar­bas.

Ne vie­nas ko­le­ga, su ku­riais kau­nie­čiai kon­sul­ta­vo­si, už­jaus­da­mi „Pa­dėk, Die­ve, jums“ lin­kė­jo.

Baž­ny­čia bus ma­žes­nė, bet jau­kes­nė

„Mes tu­ri­me pa­tir­ties, nes esa­me pa­sta­tę Prie­nų pa­ra­pi­jos glo­bos na­mus, esa­me at­li­kę ki­tų baž­ny­čių re­no­va­ci­ją, tu­ri­me ypa­tin­gų sta­ti­nių, pa­vel­do sta­ty­bų ir dau­gia­bu­čių na­mų re­no­va­ci­ją vyk­do­me. Vis­ką ge­rai ma­no vy­rai at­lie­ka, tu­ri pa­tir­ties, tiek me­tų dir­ba, ir dir­ba ge­rai, nes tech­ni­nės prie­žiū­ros spe­cia­lis­tai taip sa­ko. Sta­ty­bos ins­pek­ci­ja iš Vil­niaus jau du kar­tus jų dar­bus čia, Bal­bie­riš­ky­je, tik­ri­no ir jo­kių prie­kaiš­tų ne­tu­rė­jo. Sta­ty­ti baž­ny­čią mums dau­giau gar­bės rei­ka­las, o ne pi­ni­gi­nis. Šiuo at­ve­ju, kai vis­kas iš rė­mė­jų ei­na, sta­ty­bi­nin­kų už­dar­bis ne pats di­džiau­sias, bet vy­rai tą su­pran­ta“, – kal­bė­jo sta­ty­bų va­do­vas J. Ur­bo­nas.

„Kai žmo­gui gar­bė ką nors at­lik­ti, tai la­bai daug ką reiš­kia“, – ati­ta­ria kle­bo­nas, ku­riam baž­ny­čios sta­ty­ba – sa­vo­tiš­kas iš­ban­dy­mas, nes, kaip sa­ko dva­si­nin­kas, jis bu­vo ne to­kiai baž­ny­čios sta­ty­bai ruoš­tas. Kaip pats pa­brė­žia, gy­vai baž­ny­čiai, o ne mū­rui sta­ty­ti.

Pa­sak kle­bo­no, jo in­dė­lis – ma­žų ma­žiau­sias, Die­vas taip su­lai­mi­no, Mer­ge­lė Ma­ri­ja, ku­rios var­du ti­tu­luo­ta ši baž­ny­čia, už­ta­rė, ir sta­ty­bų dar­bai vyks­ta.

Tai, ką dva­si­nin­kas šian­dien ma­to su­de­gu­sios baž­ny­čios vie­to­je, jam tik­rai pa­tin­ka. Ir treč­da­liu ma­žes­nis už bu­vu­si­ą­ją jos dy­dis tin­ka, nes vi­daus erd­vė jau­ki, sta­ti­nys iš ko­ky­biš­kų šiuo­lai­ki­nių ne­de­gių me­džia­gų. Įreng­ta sau­gi žai­bo­sau­ga, jos stry­pų įže­mi­ni­mo ben­dras il­gis – apie 60 met­rų. To­kio il­gio rei­kė­jo dėl smė­lin­go grun­to.

„Ar­chio“ va­do­vas pla­nuo­ja iki žie­mos at­lik­ti ir ap­lin­kos su­tvar­ky­mo dar­bus. Aiš­ku, vis­kas pri­klau­sys nuo fi­nan­sų. Ben­dra sta­ti­nio są­ma­ta – 750 tūks­tan­čių eu­rų, ta­čiau brangs­tan­čios sta­ty­bi­nės me­džia­gos šią su­mą ga­li pa­di­din­ti iki mi­li­jo­no eu­rų.

Nau­jos baž­ny­čios ben­dras plo­tas – 360 kvad­ra­ti­nių met­rų, iš jų 260 – pir­mo­jo aukš­to. Sė­di­mų vie­tų – 108, pa­sak kle­bo­no, jei­gu su­sto­tų vie­nas prie ki­to, kaip sil­kės sta­ti­nė­je, tai su­tilp­tų ir 500 žmo­nių. Bal­bie­riš­kio pa­ra­pi­ja vie­ni­ja 2,5 tūkst. pa­ra­pi­jie­čių.

Du kar­tus per mė­ne­sį – mi­šios už au­ko­to­jus ir rė­mė­jus

Po stu­di­jų Ro­mo­je ku­ni­gas R. Vep­raus­kas at­li­ko sie­lo­va­di­nį dar­bą, dės­tė se­mi­na­ri­jo­je, Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te. Į Bal­bie­riš­kį at­ėjo nuo dės­ty­to­jo kė­džių, nes, kaip pats sa­ko, no­rė­jo­si pa­ga­liau už­im­ti tik vie­ną kė­dę, kle­bo­no. Čia, Bal­bie­riš­ky­je, ir su­lau­kė di­džiu­lio iš­ban­dy­mo.

2013 me­tų rug­pjū­čio 8-osios nak­tį ne­te­kę sa­vo mal­dos na­mų, siel­var­ta­vo vi­si pa­ra­pi­jos ti­kin­tie­ji. Šian­dien, kaip sa­ko kle­bo­nas, yra juos už ką pa­gir­ti: ėjo ir dir­bo kiek ku­ris pa­jė­gė, va­lė, tvar­kė, au­ko­jo pa­gal iš­ga­lias.

„Au­ko­jo ir sve­ti­mi žmo­nės, bu­vę kraš­tie­čiai, pa­rė­mė Vil­ka­viš­kio ir Šiau­lių vys­ku­pi­jos, kai ku­rie ku­ni­gai as­me­niš­kai. Tik­rai yra vi­so­kių žmo­nių, bet ge­rų – dau­gu­ma. Be ge­rų ir sa­vęs tur­būt ne­ga­lė­tu­me įver­tin­ti. Ne vi­sus dar­bus ga­lė­jo­me at­lik­ti sa­vo jė­go­mis, te­ko sam­dy­ti įmo­nių ir vi­siems nuo­dė­gu­liams iš­vež­ti, ap­de­gu­siems me­džiams iš­pjau­ti. La­bai pa­ma­lo­ni­no tai, kad įstai­gų va­do­vai su­pra­to mū­sų si­tu­a­ci­ją ir pa­da­rė nuo­lai­dų. Daug pa­dė­jo Aly­taus pro­fe­si­nio ren­gi­mo cen­tro Bal­bie­riš­kio sky­riaus mo­ki­niai. Jau­tė­me vi­sų rū­pes­tį ir pa­ra­mą, to­dėl ne­si­jau­tė­me vie­ni pa­lik­ti bė­do­je“, – iki šian­dien vi­suo­ti­ną pa­gal­bos jaus­mą me­na kle­bo­nas. Du kar­tus per mė­ne­sį čia au­ko­ja­mos at­ski­ros mi­šios už au­ko­to­jus ir rė­mė­jus.

„Tik po gais­ro nu­va­žia­vau lei­di­mo nau­jai baž­ny­čiai sta­ty­ti. Spe­cia­lis­tai sa­ko, kad že­mė tai vals­ty­bės. Te­ko lėk­ti ir lėk­ti į Prie­nus, kol vi­si rei­ka­lai su­si­sty­ga­vo“, – me­na rū­pes­čius po me­di­nės baž­ny­čios gais­ro iš Kau­no, Aukš­to­sios Pa­ne­mu­nės pa­ra­pi­jos, ki­lęs kle­bo­nas.

Ar­chi­tek­tas V.Ur­bo­nas dva­si­nin­ko min­tis pra­tę­sė iš sa­vų po­zi­ci­jų: „Kiek­vie­nas pro­jek­tas tu­ri iš­lauk­ti sa­vo ei­lės. Ruo­ši­mo ir de­ri­ni­mo dar­bai už­tru­ko po­rą me­tų.“ Jis gal dvi­de­šimt bokš­tų bu­vo su­pro­jek­ta­vęs, bet dva­si­nin­ki­ja iš­si­rin­ko pir­mą­jį va­rian­tą.

Baž­ny­čio­je, kaip rei­ka­lau­ja ka­no­nai, bus vie­nas al­to­rius, sa­kyk­la, krikš­tyk­la, Kry­žių sta­ci­jos. No­ri­ma ori­gi­na­laus cen­tri­nio pa­veiks­lo, ku­ris liu­dy­tų ir baž­ny­čios ti­tu­lą – Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ro­žan­čiaus.

Po gais­ro ras­tas kry­žius sau­go­mas kaip re­lik­vi­ja

Daug dar­bų rei­kė­jo at­lik­ti iki šian­dien ma­to­mo re­zul­ta­to. Vien pa­ra­pi­jie­čių lė­šo­mis var­gu ar bu­vo ka­da nors pa­sta­ty­ta baž­ny­čia, dau­ge­lio sta­ty­bas fi­nan­sa­vo fun­da­to­riai – tur­tin­gi žmo­nės. Bal­bie­riš­kio kraš­te da­bar nė­ra la­bai tur­tin­gų žmo­nių, ver­sli­nin­kų, ku­rie ga­lė­tų fi­nan­suo­ti nau­jos baž­ny­čios sta­ty­bą. Re­li­gi­nės ben­druo­me­nės į Eu­ro­pos Są­jun­gos fon­dus pre­ten­duo­ti ne­ga­li.

Pa­ra­pi­jie­čiai la­bai no­ri, kad kuo grei­čiau ga­lė­tų mels­tis nau­jo­je baž­ny­čio­je. Kai sie­nos ra­do­si, kle­bo­nas de­šimt kar­tų per die­ną iš­girs­da­vo klau­si­mą, ka­da baig­sis vi­si dar­bai. Die­vo va­lia gal ir at­si­ras dau­giau, no­rin­čių­jų ir ga­lin­čių­jų pa­dė­ti Bal­bie­riš­kio pa­ra­pi­jos žmo­nėms kuo grei­čiau įsi­reng­ti jau­kius mal­dos na­mus.

Da­bar pa­ra­pi­jie­čiai šv. mi­šių ren­ka­si į kop­ly­tė­le va­di­na­mus ben­druo­me­nės na­mus, sta­ty­tus 1920 me­tais. Čia kaž­ka­da bu­vo se­no­ji kle­bo­ni­ja, so­viet­me­čiu – li­go­ni­nė. Šia­me lai­ki­na­me dva­si­nia­me cen­tre kaip re­lik­vi­ja ant sie­nos pri­tvir­tin­tas kry­žius nuo vie­no su­de­gu­sios baž­ny­čios bokš­to. Vi­sa, kas li­ko iš bu­vu­sių mal­dos na­mų. Me­di­nė su­de­gu­si baž­ny­čia sta­ty­ta 1888 me­tais, kry­žiaus nu­ka­li­mo da­ta – 1885-ie­ji, pa­sak kle­bo­no, žmo­nės ir anuo­met la­bai lau­kė sa­vo baž­ny­čios sta­ty­bos baig­ties, tad iš anks­to ir kry­žių nu­kal­di­no.

Sek­ma­die­niais ti­kin­tie­ji ren­ka­si į kul­tū­ros ir lais­va­lai­kio cen­trą, kur erd­viau. Juk mal­da, bu­vi­mas ben­druo­me­nė­je bu­vo svar­bus vi­sais lai­kais.

Bu­vu­si Bal­bie­riš­kio Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ro­žan­čiaus baž­ny­čia tu­ri di­de­lę ir tur­tin­gą is­to­ri­nę pra­ei­tį. Daug kar­tų griau­ta, ar­dy­ta ir per­sta­ty­ta, ji vi­są lai­ką bu­vo me­di­nė. Baž­ny­čio­je su­si­kau­pė daug re­li­gi­nių bei kul­tū­ri­nių ver­ty­bių, ku­rios per gais­rą bu­vo su­nai­kin­tos. Gais­ro lieps­nos pra­ri­jo ne­ma­žai kul­tū­ros pa­vel­do ver­ty­bių, tarp jų – ir 1802 me­tais da­tuo­ja­mus uni­ka­lius Bal­bie­riš­kio kraš­to auk­sa­ran­kių sta­lių iš­drož­tus me­di­nius al­to­rius ir var­go­nus, skulp­tū­ras, sta­ci­jas, XVII–XVI­II a. ta­py­tus šven­tų­jų pa­veiks­lus.

alytausnaujienos.lt informacija ir alytausgidas.lt nuotrauka

* * *

Vi­si no­rin­tie­ji yra nuo­šir­džiai kvie­čia­mi pa­rem­ti Bal­bie­riš­kio Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ro­žan­čiaus baž­ny­čios at­sta­ty­mą. Bran­gi ir lau­kia­ma net ir ma­žy­tė pi­ni­gi­nė au­ka.

At­sta­to­mos Bal­bie­riš­kio baž­ny­čios są­skai­ta „Luminor“ (buvęs DNB) ban­ke – LT464010041100476000.

Komentarai

komentarai