Tą dieną, kai Prienų miškininkai Tadas Zubavičius ir Giedrius Kasperaitis vežė nuo vieno jų surasto pilkapio prie kito buvo labiau nei akivaizdu, kad ne visos baltų paveldo vertybės yra žinomos, o jų atradėjais gali tapti kiekvienas iš mūsų. Nebūtini ilgai mokslo metai ir knygų lentynos. Paprasčiausia ieškoti panašumų ir skirtumų būdu. Vadinasi, lankydami saugomus archeologijos ir mitologijos paminklus atidžiai įsižiūrime į padėtį, aplinką, išvaizdą ir kitoje vietovėje ieškome panašių. Taip buvo surasti naujieji Prienų savivaldybės pilkapiai. Ir dar kokie!
Surastos pilkapių grupės nėra didelės: prie Žiegždrių kaimo – šeši sampilai, prie Naravų – du, o prie Purvininkų – vienas. Tačiau kažin ar gali būti kitaip: senovės lietuvių pilkapiai, datuojami IX-XI a., yra paplitę dešiniajame Nemuno krante, iki šiol apie juos labai trūksta duomenų kairiajame. Atrodo, kad peržengti didžiosios upės ribos kitados arba nenorėta, arba negalėta.
Bene įdomiausias pilkapis – prie Purvininkų. Jo sampilas ant nedidelės kalvos yra 14 x 14,5 m dydžio, siekia net 2,2 m aukštį; viršuje plokščias, nežymiai įdubęs (1 m skersmens, 0,3 m gylio duobelė). Pilkapio išvaizda nekelia jokių abejonių.
Atstumas nuo pilkapio prie Purvininkų iki Nemuno – daugiau kaip 7 km tiesiąja. Tad šiandien tai apskritai toliausiai į vakarus nutolęs pilkapis. Ši laidojimo vieta, tikėtina, turėjo ir simbolinę reikšmę – ženklino vienos kultūrinės arba etninės grupės įsiveržimą į kitą žemę.
Neatmestina galimybė, kad kartu su mirusiaisiais į vakarus veržėsi ir dievai, mat Purvininkų kaime yra Perkūnkalniu vadinamas šventkalnis. Iki šiol nebuvo pagrindo manyti, kad ši šventvietė gali būti tokia sena ir susijusi su lietuvių genties siekiais įsitvirtinti kairiajame Nemuno krante.
Tad iš pažiūros baltų paveldo trupinėlis – su juo šiandien lygintinas nežinomo pilkapio atradimas – gali versti naują dar visiškai nežinomą protėvių istorijos puslapį.
