Prienietė Jolita de Bello: „Kad ir kur gyventume, būkime Lietuvos ambasadoriai“

0
1477

8Jolita de Bello Gimė Prienuose. Daugiau nei trejus metus gyvena Meksikos sostinėje Meksike; prieš tai ketverius metus gyveno Jungtinėje Karalystėje. Turizmo ir viešbučių valdymo bakalaurė, šiuo metu augina dvejų metų sūnų

„Manau, kad mums, svetur gyvenantiems lietuviams, labai svarbu kalbėti apie savo mažą, bet skambią šalį, dalyvauti mugėse ir parodose, vis daugiau žmonių supažindinti su savo kultūra, darbais. Gyvendama Meksikoje stengiuosi laikytis mūsų tradicijų, per lietuviškas šventes gaminu lietuviškus valgius ir kviečiu draugus, kaimynus į svečius, kad pamatytų, išgirstų, paragautų“, – pasakoja Jolita de Bello, kurią būtų galima pavadinti viena iš Lietuvos ambasadorių Meksikoje. Kartu su kitais Meksikos lietuvių bendruomenės nariais ji stengiasi, kad kuo daugiau žmonių bent šiek tiek sužinotų apie mūsų šalį ar atsikratytų klaidingų žinių ir įsitikinimų. Tačiau Jolita nustebina ne tik užsidegimu skleisti tautiškumą, bet ir netikėta linkme pakrypusio savo gyvenimo istorija.

Jolita, papasakokite, kaip gyvenimas Jus suvedė su dabartiniu vyru venesueliečiu.

Lietuvoje, baigusi bakalauro studijas, dirbau viešbutyje-restorane „Nemuno slėnis“ ir neakivaizdiniu būdu tęsiau 6mokslus magistrantūroje. Turėjau sužadėtinį ir, sakyčiau, ramų ir gražų gyvenimą. Lietuvoje gyvenau tikrai gerai. Tačiau pašlijus santykiams su išrinktuoju nutariau viską mesti ir gyvenimą pakeisti iš esmės. Nebuvo lengva. Kamavo dvejonės. Vis dėlto pasiryžau ir išvykau į Jungtinę Karalystę. Ir labai ilgą laiką negalėjau racionaliai paaiškinti kodėl.

Anglijoje, Londono priemiestyje, ir susipažinome su dabartiniu vyru, kilusiu iš Venesuelos. Buvau ką tik atvykusi į šalį. Dar pirmą mano darbo mėnesį didžiausiame miestelio bare mane užkalbino žavus džentelmenas. Kadangi į Angliją atvykau nusivylusi meile ir su žaizda krūtinėje, mažiausiai norėjau naujų santykių. Tada atrodė, kad kiekvienas, norintis pakviesti tiesiog kur nors kartu nueiti ar į pasimatymą, tik ir trokšta pasinaudoti vienu ar kitu atžvilgiu. Taigi viskas lyg ir turėjo baigtis tiesiog pažintimi. Bet jau kitą dieną Andres atėjo į barą pavalgyti, dar pakalbinti, kitą dieną – išgerti alaus ir vėl pakalbinti, pradėjo kviesti į pasimatymą, laukti manęs po darbo, kad parvežtų namo… Jis pasirodė tikrai patrauklus vyrukas – dėmesį traukiantis didžiaakis gražuolis… Buvo džentelmeniškas, lengvai bendraujantis, linksmas. Kaipgi nuo jo žavesio apsisaugoti? Teko ieškoti milijono priežasčių ir pasiteisinimų, kodėl negaliu eiti su juo į pasimatymą. Toks katės ir pelės žaidimas truko dvejus metus. Pagaliau išdrįsau nueiti į pasimatymą. Po to į dar vieną ir į dar vieną… Ir taip vaikštome į pasimatymus iki dabar, nors jau esame susituokę ir turime sūnų. Kartkartėmis vyras juokais papriekaištauja: esą jei nebūčiau buvusi tokia užsispyrusi, nebūčiau iššvaisčiusi dvejų mūsų metų. Bet nesigailiu dėl nieko, nes jau žinau, kodėl likimas mane nuvedė į Jungtinę Karalystę (šypsosi – red. past.).

Kaip vis dėlto jam pavyko palenkti Jūsų širdį?

4Nugalėjo jo atkaklumas. Ir dėl to esu laiminga! Negaliu pasakyti nė vieno blogo žodžio apie lietuvius vyrus. Gražūs, geri, darbštūs. Bet tiek dėmesio, šilumos ir pagarbos nė iš vieno vyro nebuvau gavusi. Visada atidarys duris, užleis pirmą, niekada nepakels balso. Gėlės namie nevysta. Jis vis dar kviečia mane į pasimatymus, o jo elgesys su vaiku tiesiog atima žadą… Sūnų maudo vyras; šeštadieniais jis pasiskyrė tėčio dieną, kad aš pailsėčiau. Savaitgaliais man tenka tik pamaitinti šeimą, o visa kita padaro jis. Mylintis vyras ir rūpestingas tėvas – manau, kad man labai pasisekė.

Ar anksčiau bent kildavo minčių, kad galite sukurti šeimą su kitos tautybės vyru ir gyventi užsienyje? Galbūt turėjote išankstinių nuostatų?

Niekada nemaniau, kad gyvensiu užsienyje – myliu savo šalį Lietuvą. O kad vyras bus užsienietis, net nesapnavau! Visada maniau, kad lietuvėms – tik lietuviai. Žinoma, būna išimčių, bet kad bent jau mano vyras bus lietuvis, buvau tikra. Ir štai, prašau, kaip gyvenimas pasisuko.

Kaip, sužinoję, kad ketinate tuoktis, reagavo Jūsų ir jo artimieji?

Visi labai palaikė ir džiaugėsi, nebuvo jokių neigiamų emocijų. Galbūt mano artimieji šiek tiek jaudinosi – kaipgi 2susišnekės su žentu, tačiau jau po pirmo susitikimo nerimo nebeliko.

Grįžkime į tolimesnę praeitį. Kelerius metus dirbote Anglijoje. Kokios patirties ten įgijote?

Anglijoje nebuvo lengva. Gyvenau Lutono miestelyje. Tai ne pats gražiausias ir mieliausias iš visų lankytų Anglijos miestų: daug rasistinių išpuolių, neišsilavinusių žmonių, pačių anglų, gyvenančių tiesiog iš pašalpų ir tuo besididžiuojančių. Būtent čia ir suvokiau, kad dauguma vietinių vis dėlto yra dviveidžiai, užsidėję konkurencijos kaukes. Liūdna, bet išliko būtent tokie prisiminimai. O juk įsivaizdavau Angliją kaip galimybių šalį, kuri laukia diplomuotų įvairių sričių specialistų. Tačiau tikrovė, su kuria susidūriau, parklupdė. Per pirmus porą mėnesių tiesiog palūžau. Maniau, lengvai gausiu darbą: juk esu turizmo ir viešbučių valdymo bakalaurė, turinti patirties tiek restorano, tiek viešbučių valdymo srityje. Bet darbdaviai tiesiog juokėsi į veidą: „Nedirbai pas mane tualetų valytoja, neplovei pas mane indų, tai kaip tu nori būti vadove?!“ Taigi nusileidau iki tikrovės ribų ir nuėjau dirbti padavėja. Ačiū Dievui, sekėsi puikiai ir dėl savo patirties bei žinių per dvejus metus gavau ilgai lauktas vadovės pareigas. Tačiau ir tada nebuvo lengva. Tam tikru laikotarpiu dirbdavau šešias dienas per savaitę po 14 val. per dieną… Bet savo pasiekiau.

Kodėl persikėlėte į Meksiką?

Kai jau buvo pasiūlyta perkelti mane į aukštesnes pareigas, tuo pačiu metu Andres gavo puikų darbo pasiūlymą Meksikoje. Teko rinktis – karjera ar mylimas vyras. Savaime suprantama, ką pasirinkau. O tada atsirado ir pačios geriausios pareigos – mamos.

Ar šiuo metu tik auginate vaikelį? O galbūt derinate motinystę su darbu?

Visu etatu dirbu mama, tačiau neatmetu įvairiausių projektų galimybių. Taigi kurį laiką prisidėjau prie naujo televizijos kanalo atidarymo, buvau vienas iš kanalo veidų eteryje tarp reklamų ir programų. Rengėme porą naujų programų apie keliones ir pasaulio futbolo čempionatus.

Dirbama čia labai lėtai. Pažadai nėra vykdomi iškart, tenka labai daug kartų priminti ir prašyti, galiausiai reikalauti, kad jie būtų įvykdyti. Meksikoje visiškai kitokia darbo kultūra nei Lietuvoje ar Jungtinėje Karalystėje. Pavyzdžiui, rašant elektroninį laišką tenka mandagiai parašyti litaniją vien tik prašant dokumento kopijos… Ir galiausiai viskas atidedama rytojui.

Tekę girdėti, kad Meksikoje rasti darbą europiečiui nėra sudėtinga. Ką apie tai manote Jūs?

Sudėtingiausia turbūt susitvarkyti darbo vizą. Svarbu mokėti vietinę kalbą. O jeigu turi dokumentus ir moki kalbą, tikrai nėra sunku. Tik, žinoma, priklauso ir nuo to, kokio pobūdžio darbo ieškoma. Rasti darbą, kur mokamas šiek tiek didesnis nei minimalus atlyginimas, labai nesunku. Tačiau kas kita, jei ieškoma darbo, kuris atpirktų pasiaukojimą vykti į svetimą šalį, nesaugumo jausmą ir garantuotų patogų gyvenimą. Nemanau, kad tokį darbą labai paprasta susirasti. Bet tai tik mano nuomonė.

Kokia minimali alga yra Meksikoje? Kaip manote, ar įmanoma iš jos oriai gyventi?

Minimalus atlyginimas – 12 000 pesų (apie 680 eurų – red. past.). Nemanau, kad, norint gyventi saugiame rajone,  7jaukiame bute, tai pakankamas atlyginimas, ypač jei turi vaikų, nes darželiai ir mokyklos yra mokami. Transportas brangus. Aš nekalbu apie mikroautobusus ar metro, kalbu apie taksi arba nuosavą automobilį. Meksiko mieste gyventi išties brangu. Vis dėlto yra žmonių, uždirbančių 6000 pesų ir išlaikančių keturių asmenų šeimas… Taigi, manau, žmonės verčiasi iš to, ką gauna, ir džiaugiasi turėdami darbą.

Ar Jums buvo sunku adaptuotis Meksikoje? Prie kokių šios šalies ypatybių prisitaikyti sunkiausia?

Gyvename čia trečius metus, tačiau adaptuotis, sakyčiau, ganėtinai sunku. Vienas iš sunkumų man pačiai – kalbos barjeras. Ispanų kalbą pradėjau mokytis tik apsigyvenusi Meksikoje. Anglų kalba nesusikalbėsi parduotuvėje, restorane ar taksi – tik ispanų. Be to, patyriau kultūrinį šoką. Čia labai ryškus turtuolių ir vargšų kontrastas. Nėra vidurinės klasės. Naujausius automobilius vairuojantys turtuoliai ties kiekviena sankryža ar šviesoforu atidarę langą paaukoja po 5 pesus vaikams, jaunuoliams ar neįgaliesiems, kurie plauna automobilių langus, bando atlikti triukus ar ką nors parduoti. Čia galima pamatyti šalia prabangių namų sienų pastatytų lūšnelių, neturinčių nei durų, nei langų. Jose gyvena vargšai, kurie dirba tarnais turtuolių namuose už maistą arba galimybę nakvoti jų namuose, tarnų kambarėliuose, kur stovi skalbimo mašinos ar laikomi šunys…

Sunku atsikratyti nesaugumo jausmo… Kažkada pasakojau draugei apie gyvenimą čia ir nė nejausdama gal tris kartus pakartojau, kad prie visko galiu priprasti, bet negaliu susigyventi su nesaugumo jausmu. Todėl manau, kad tai ir yra sunkiausia – priprasti prie nesaugumo.

Kas konkrečiai kelia Jums nesaugumo jausmą?

Sunku net kalbėti šia tema. Vaikai grobiami iš automobilių. Moterys apiplėšinėjamos mikroautobusuose, turtingieji 5grobiami, ir prašoma išpirkos. Vakarais neišeisi pasivaikščioti. Lieka tik tikėtis, kad kažkada tai pasikeis. Juk pastaruosius 6−7 metus Meksikos ekonomika auga, galbūt ir saugumo rodikliai pradės keistis.

Kokia Jūsų nuomonė formuojasi apie meksikiečius?

Meksikiečiai labai nuolankūs žmonės, manau, į jų kultūrą įskiepyta tarnauti, pagarba hierarchijai, tačiau šypsena kartais gali slėpti pavydą, mandagus poelgis – norą gauti atlygį už ištartą žodį ar atliktą darbą. Dauguma nemoka pasakyti „ne“, iš to kyla poreikis meluoti, išgalvoti.

Gatvėje, parduotuvėje žmonės vienokie, restoranuose – kitokie, kurortuose – dar kitokie, todėl labai sunku brėžti vieną liniją kalbant apie visą tautą. Beje, jų vietinės tradicijos, išvaizda, apranga, netgi įpročiai skiriasi ir pagal gyvenamąją vietovę. Todėl sudėtinga konkrečiai apibūdinti.

Ar jie tokie pat emocingi, kokius matome per serialus?

Būtent tokia Meksika ir yra, kokią ją esate matę per serialus. Tokie meksikiečiai, tokia turtuolio ir vargšo situacija, toks gyvenimo stilius. Melodramose puikiai atsispindi vietinių gyvenimas, džiaugsmai ir rūpesčiai.

Papasakokite apie vietą, kurioje gyvena Jūsų šeima. Ar ketinate Meksikoje ir pasilikti?

3Mes gyvename sostinėje, naujame miegamųjų namų rajone. Čia kalnuota vietovė, daug naujų pastatų. Bet kadangi, kaip minėjau, Meksika yra kontrastų šalis, todėl ir čia yra lūšnynų, vadinamų kaimeliais.

Vasaromis sostinėje vyksta daug žemės drebėjimų, tačiau šiame rajone jie nėra stipriai juntami. Gyvename bute paskutiniame daugiaaukščio aukšte, todėl jau nebelekiu laiptais žemyn prasidėjus drebėjimui – taip darydavau pirmus metus. Turbūt pripratau.

Su vyru dažnai pakalbame, kur norėtume gyventi, auginti vaikus, pasenti… Ir kol kas esame dėkingi Meksikai už tai, ką turime. Vis dėlto pasiliekame prie nuomonės, kad tai – tik dar viena gyvenimo stotelė, o ne galutinis tikslas.

Ar Jūsų vyras yra lankęsis Lietuvoje?

Taip, 2014 m. su vyru ir sūnumi lankėmės Lietuvoje. Andres įsimylėjęs mūsų šalį. Jam patinka lietuviškas maistas, tai, kad viskas labai arti, kad daug žalumos, daug veiklos. Jį sužavėjo Trakai, Vilnius, Kauno senamiestis. Buvo maloniai nustebintas Birštono, o dar labiau – Druskininkų. Ir, žinoma, gerą įspūdį jam paliko ne tik miestai, gamta, bet ir svetingi, gražūs žmonės.

Ar apie Lietuvą dažnai pagalvojate?

Apie Lietuvą pagalvoju labai dažnai. Juk ten – mano šaknys, mano šeima, draugai. Gyvendama Meksikoje stengiuosi laikytis mūsų tradicijų ir per lietuviškas šventes gaminu lietuviškus valgius, kviečiu draugus, kaimynus į svečius, kad pamatytų, išgirstų, paragautų.

Esate palyginti neseniai oficialiai įkurtos Meksikos lietuvių bendruomenės narė. Papasakokite, kokia yra ši bendruomenė, Jūsų akimis.

Labai džiaugiuosi bendruomenės veikla ir jos narėmis. Inga, Rita ir Virginija – be galo veiklios, savarankiškos ir draugiškos moterys. Žaviuosi jomis! Nesu tokia aktyvi, kaip bendruomenės steigėjos, tačiau stengiuosi visur dalyvauti ir esant galimybei prisidėti, kuo galiu. Štai šių metų kovo 7 d. vyko susitikimas gamtoje, kovo 19 d. – oficialus susitikimas konsulate, kovo 25−26 d. lietuviai į Meksiką buvo atvežę spektaklį „Dieviškoji komedija“. Praėjusiais metais ir šiemet gegužės mėnesį darbavomės prie Lietuvos stendo Meksike rengiamoje dviejų savaičių trukmės tradicinėje Draugiškų kultūrų mugėje: pristatėme Lietuvą, supažindinome smalsius mugės svečius su savo kultūriniu, kulinariniu paveldu. Mugėje nieko savo nepardavinėjau, tiesiog teikiau informaciją stendo lankytojams apie Lietuvą, padėjau tautietėms prekiauti ir t. t. Šiemet mugė, mano akimis, praėjo daug sklandžiau nei 2014 metais. Viskas buvo puikiai sustyguota, kiekvienas žinojo savo pareigas ir atsakomybę, o ir lankytojai nebuvo nesuvaldomi. Šių metų smalsuoliai buvo kur kas malonesni, mandagesni. Manau, kad viskas praėjo labai sėkmingai.1

Mano nuomone, labai svarbu kalbėti apie mūsų mažą, bet skambią šalį, dalyvauti mugėse ir parodose, vis daugiau žmonių supažindinti su mūsų kultūra, tradicijomis, darbais… Ir žinoti, jog, kad ir kur būtum, nesi vienas.

Galbūt Jums ir kasdienybėje dažnai tenka meksikiečiams pasakoti apie Lietuvą? Kuo jie domisi?

Tikrai taip. Jiems kyla klausimų, kurioje Rusijos dalyje yra ta Lietuva. Ir tada prasideda istorijos pamokėlė, paskui pereinu prie geografijos, dar vėliau pasakoju apie šalies kultūrą, pateikiu įvairių faktų. Meksikiečius domina viskas. Labai džiaugiuosi, kad jie daug klausinėja, nori sužinoti. Galbūt kas nors įstrigs jų atmintyje, bent kiek nors supras, kas ta Lietuva, ir žinos, kur ji yra.

Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš asmeninio Jolitos de Bello archyvo

Komentarai

komentarai